Atidaroma R. Pačėsos paroda „GELTONA GULBĖ NEATPLAUKS“

Liepos 27 d. – rugsėjo 10 d. Šiaulių „Aušros“ muziejaus Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks Remigijaus Pačėsos kūrybos retrospektyva. Atidarymas 2017 m. liepos 27 d. 17 val.

Fotografą Remigijų Pačėsą (1955–2015) kolegos prisimena kaip „matytoją“. Šviesai jis turėjo absoliučią klausą. Jo fotografijose tokie paprasti objektai kaip kambario siena, Nidos krantinė, apleista gėlių klomba, švarkas ar šaligatvis tapdavo begalybės įžvalgomis. Iš pradžių, kai jis 1978 m. pradėjo dalyvauti parodose, tai buvo sidabro atspaudai. Nuo 2007-ųjų kasdienybės poetiką papildė spalva. Parodoje pirmą kartą pristatomi visi Pačėsos kūrybos etapai – ne tik „grynoji“ fotografija, bet ir montažai, koliažai, monotipijos ir autoportretai.

„Geltona gulbė neatplauks“ Pačėsa užrašė ant upės fotografijos, iš kurios sidabro vandenų bene pirmąkart išnyra geltonos gėlės. Taupiomis frazėmis jis mėgdavo vaizdus papildyti numanomo pasakojimo sluoksniu: „Parėjau“, „Antradienis – darbo diena“, „Pilka diena – pilka žuvėdra“, „Pas poeto kapą“. Ilgainiui pakakdavo angliška rašyba iškreiptos nuorodos „shtai“. Galiausiai jos irgi nebeliko, nes vaizdas kalba pats – „šešėlis rodo šviesą“ ir pilkuma sprogsta dygiu spalvos juoku.

Marijampolėje gimęs Pačėsa 1979 m. baigė Vilniaus technologijos technikumą ir dešimt metų fotografavo pastatus Miestų statybos projektavimo institutui. Bet įkvėptas Josefo Sudeko, Algimanto Švėgždos ir Jono Kalvelio, stebėjo, kas yra šalia: daiktų ir augalų „viešą gyvenimą“, asfalto plynes, tamsos ir šviesos kompozicijas, absurdiškas sandūras. Kartu su kitais to meto fotografais – Alfonsu Budvyčiu, Algirdu Šeškumi, Vytautu Balčyčiu, Violeta Bubelyte, Gintaru Zinkevičiumi – Pačėsa klausėsi nudėvėto miesto poezijos ir šiukšlių konteinerių žvangesiu šaipėsi iš egzaltuoto kultūros rimtumo. Apie 1991 m. susidraugavęs su menininke Vega Vaičiūnaite, išmoko spausdinti monotipijas, kuriomis visą gyvenimą rašė jausmų kaligrafiją. Paskui vėl grįžo į Marijampolę ir ten fotografavo savo pasivaikščiojimų takus po lietaus, rūke, apkritusius lapais, sniegu, saulėtą, baltą, bet dažniausiai pilką dieną. Bežiūrint į tuos mažyčius nekintančios geometrijos skirtumus, išryškėja heraklitiška laiko upė, kurioje tobulai žvejojo Pačėsa.