Ligoninės pacientams taikoma biologinė terapija keičia gyvenimą

Respublikinės Šiaulių ligoninės medikai jau sukaupė nemažai patirties, taikydami biologinę terapiją – gydymo metodą naudojant biologines medžiagas, kurių veikimas nukreiptas į konkrečius ląstelės receptorius. Sėkmingai biologinę terapiją taiko ligoninės onkologai, reumatologai.

Per pastaruosius du dešimtmečius biologiniai vaistai sukėlė revoliuciją daugelio ligų gydyme. Tiesiogiai veikdami patogenezėje dalyvaujančias molekules ir ląsteles taikinius, jie padeda sėkmingai pasiekti dažnos ligos remisiją.

Onkologai tikėjosi įveikti vėžį

Respublikinės Šiaulių ligoninės Onkologijos klinikos Konsultacijų poliklinikos vedėja chemoterapeutė Judita Filipauskienė prisimena biologinių vaistų atėjimą į onkologinių pacientų gydymą. Tada buvo tikimasi revoliucinio proveržio onkologijoje, buvo neabejojama, kad vėžys bus nugalėtas. Šiandien gydytoja sako, kad stebuklas neįvyko, nes ląstelės geba prisitaikyti: keičia antigeninę struktūrą, mutuoja ir biologinis vaistas, kuris gali būti skiriamas tabletėmis arba lašinamas, jos nebeveikia.

Šiuo metu biologinė terapija taikoma galvos ir kaklo, plaučių , skrandžio, krūtų, kiaušidžių, gimdos kaklelio, storosios žarnos, inkstų, sarkomos, melanomos bei kitų odos vėžių gydymui.

„Dažniausiai biologinė terapija skiriama metastazuojant ligai, prieš tai ištyrus kokias mutacijas turi ar neturi konkretus vėžys. Pagal naviko biologiją ir parenkamas vaistas,“- sako gydytoja J. Filipauskienė.

Biologinė terapija – tai taikinių terapija, sisteminis gydymas, kai vaisto poveikis nukreipiamas į navikinės ląstelės paviršiuje ar viduje esančius baltymus, kurie ir valdo navikinę ląstelę. Blokuojant šiuos baltymus, sutrikdomas vėžinės ląstelės augimas ir dauginimasis.

Anot gydytojos, gydymo sėkmė priklauso nuo naviko histologijos ir mutacijų. Gydymas gali būti taikomas ir ankstyvam vėžiui, po operacinio, chemoterapinio, spindulinio gydymo (krūtų HER2 teigiamas vėžys). Biologinė terapija gali būti taikoma kaip vienas būdas (inkstų, sarkomos, melanomos, odos bazoceliulinės karcinomos). Biologinė terapija gali būti skiriama kartu su spinduline terapija (galvos, kaklo navikai). Taip pat biologinė terapija derinama kartu su chemoterapija (krūtų, kiaušidžių, gimdos kaklelio, skrandžio, storosios žarnos vėžio).

Biologinė terapija skiriama labai dažnai, tad gydytojams svarbus ne tik vaisto efektas, bet ir vaisto šalutiniai reiškiniai. Biologinė terapija turi mažiau nepageidaujamų poveikių ir lengviau toleruojama nei chemoterapija, tačiau tam tikri pašaliniai reiškiniai lydi kaip ir kiekvieną vaistą. Dažniausiai stebimi odos bėrimai, alerginės reakcijos, viduriavimas, skydliaukės funkcijos sutrikimas, kraujospūdis, net antriniai vėžiai.

Biologinė terapija skiriama neribotai – iki tol, kol organizmas nebetoleruoja vaisto arba liga progresuoja gydymo metu. Šiais atvejais tenka keisti vaistą ir ieškoti kito efektyvaus gydymo.

Reumatologai taiko vis dažniau

Lietuvoje biologiniai vaistai pradėti taikyti 2000 metais. Sėkmingai biologinę terapiją jau 11 metų taiko ir Respublikinės Šiaulių ligoninės reumatologai. Vidaus ligų skyriaus gydytoja reumatologė Vida Basijokienė sako, jog dabar reumatoidinio ir psoriazinio artritų, ankilozinio spondilito, sisteminės raudonosios vilkligės gydymui patvirtinta ir ES registruota visa grupė biologinių vaistų.

2011 metais biologiniai vaistai buvo skirti 167 pacientams. Šiuo metu reumatologai devyniais biologiniais vaistais gydo 159 pacientus.

Visi pacientai, kuriems skiriamas intraveninės infuzijos, gydosi Vidaus ligų skyriuje dieniniame stacionare. Pacientai, kuriems vaistas injekuojamas į poodį – gydomi ambulatoriškai reumatologo kabinete.

Reumatologė V. Basijokienė teigia, jog visiems pacientams, taikant biologinę terapiją, buvo sumažėjęs ligos aktyvumas. Daugumai ligonių pasiekta visiška remisija.

Biologiniai vaistai skiriami ilgalaikiam vartojimui, nutraukus – ligos aktyvumas grįžta.

Vartojant vaistą 7-10 metų dažniausiai išsenka efektas. Todėl tenka keisti medikamentus, pasirenkant kito patogenetinio mechanizmo vaistą.

Šalutinio poveikio taip pat neišvengiama. Dažniausiai šalutiniai poveikiai pasireiškia, pavartojus biologinį vaistą daugiau nei dešimtmetį. Ilgiausiai vartojamas vaistas yra Remicade, todėl keturiems pacientams Remicade pakeistas į kitą vaistą.

Dėl šalutinio poveikio, vaisto netoleravimo – trims asmenims reikėjo keisti vaistus.

Šalutiniu vaisto poveikiu gali būti infekcijos. Jos dažnai būna sunkios. Tai tuberkuliozė, herpės

infekcija ir kitos virusinės infekcijos. Stebimas ir hepatotoksiškumas, hematologiniai pakitimai, lipidų apykaitos sutrikimai.

Neįrodyta, tačiau medikams kyla įtarimų ir dėl limfoproliferacinių ir onkologinių susirgimų rizikos.

Tačiau šalutinis poveikis nenusveria biologinės terapijos efekto ir laikui bėgant pacientų, gydomų biologiniais vaistais, daugėja.