Tarptautinė hepatito diena – Šiauliuose pernai registruoti 5 sergantys asmenys

Spalio 1-ą dieną minima Tarptautinė hepatito diena. Šiaulių mieste 2013 m. buvo 3 sergantys (naujai nustatytas 1 atvejis), 2014 m. – 8 sergantys (naujai nustatytas 1 atvejis), o 2015 m. – 5 sergantys (naujai nustatyti 2 atvejai) asmenys, tačiau manoma, kad pasaulyje kas 12 žmogus yra potencialiai užsikrėtęs hepatito C virusu. Ir tuomet kai liga nustatoma ji būna jau labai toli pažengusi.

Virusinis hepatitas C (toliau – VHC) – tai hepatito C viruso sukeltas kepenų uždegimas. Virusinis hepatitas C – užkrečiamoji (infekcinė) liga. Šios ligos sukėlėjas – hepatito C virusas pažeidžia kepenis, sukeldamas uždegimą, kuris gali progresuoti į kepenų cirozę ir pirminį kepenų vėžį. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kasmet nustatoma 3 – 4 milijonai naujų hepatito C susirgimo atvejų. Iki 85 proc. žmonių, užsikrėtusių hepatito C virusu, suserga lėtiniu hepatitu C (liga trunka ilgiau nei 6 mėnesius). Pasaulyje hepatito C virusu yra užsikrėtę apie 200 mln. žmonių. Kai kuriose šalyse šios infekcijos paplitimas siekia iki 20 proc. gyventojų. Lietuvoje HCV paplitimas siekia apie 3 proc. gyventojų. Mūsų šalyje 2013 metais buvo 160 sergančiųjų (nustatyta 56 nauji atvejai), 2014 m. – 126 sergantieji (51 naujas atvejis), o 2015 m. – 122 (47 nauji atvejai).

Po 20 metų nuo užsikrėtimo 20 proc. sergančiųjų išsivysto kepenų cirozė. 1 – 4 proc. užsikrėtusiųjų arba sirgusiųjų kasmet diagnozuojamas kepenų vėžys. Lėtinis hepatitas C yra dažniausia kepenų transplantacijos priežastis. Užsikrėtus VHC, didžiausia viruso koncentracija nustatoma kraujyje, retai aptinkama kituose organizmo skysčiuose – spermoje, makšties išskyrose, žaizdos eksudate, seilėse, išmatose, tiesiosios žarnos gleivinėje ir kt. Imlumas virusiniam hepatitui C yra visuotinas, o tai reiškia, kad visi gali užsikrėsti šiuo virusu. Skiepų nuo hepatito C viruso nėra. VHC turi 6 genotipus. Labai svarbu žinoti viruso genotipą, nes tada galima numatyti gydymo veiksmingumą ir trukmę. VHC daugelį dienų gali išlikti gyvybingas net išdžiūvusiame užsikrėtusio žmogaus kraujo laše. Hepatito C virusas dažniausiai nustatomas užsikrėtusio žmogaus kraujyje. VHC yra lengviau užsikrėsti nei žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV).

Virusinis hepatitas C plinta:

• per kraują: dažniausiai per užkrėstas adatas, vartojant injekcinius narkotikus, darant tatuiruotes, veriant auskarus; perpilant kraują ar jo produktus; naudojantis užsikrėtusio asmens dantų šepetėliu, skutimosi, manikiūro, pedikiūro reikmenimis;

• motina perduoda kūdikiui;

• lytiniu keliu (labai retai), nes VHC labai retai aptinkama spermoje ir makšties sekrete.

Labiausiai rizikuoja užsikrėsti VHC infekcija asmenys, vartojantys švirkščiamuosius narkotikus; medicinos darbuotojai, turintys sąlytį su krauju (laboratorijų personalas, chirurgai, stomatologai, akupunktūros specialistai, greitosios medicinos pagalbos medikai); hemofilija sergantys asmenys ir hemodializuojami pacientai.

Hepatito C virusas ardo kepenų ląsteles – hepatocitus, sukeldamas kepenyse uždegimą ir fibrozę (randėjimą), kuri per 20 – 30 metų progresuoja iki kepenų cirozės. 60 – 70 proc. užsikrėtusiųjų VHC infekcija niekuo nesiskundžia ir jaučiasi gerai, tačiau, nežiūrint į tai, kad nėra jokių klinikinių simptomų, gali užkrėsti kitus. Klinikiniai simptomai dažniausiai pasireiškia praėjus 7 – 8 savaitėms po užsikrėtimo. Kai liga pasireiškia kliniškai, simptomai yra nespecifiniai, juos sunku atskirti nuo kitų ligų. Dažniausi simptomai: didelis bendras silpnumas, apetito stoka, pykinimas. Kiek rečiau pasitaiko karščiavimas, odos niežulys, dešinės pašonės ar sąnarių skausmas. 25 – 35 proc. užsikrėtusių asmenų suserga simptomine ir tik 10 – 20 proc. perserga geltine ligos forma, kuri dažniausiai būna lengva.
Užsikrėtus hepatito C virusu, nedidelė dalis (15 – 20 proc.) ligonių pasveiksta savaime, tačiau apie 85 proc. suaugusiųjų suserga lėtiniu VHC arba lieka viruso nešiotojais. Kadangi lėtinė infekcija tęsiasi pirmaisiais 10 – 20 metų užmaskuota forma, VHC nešiotojai dažniausiai neturi jokių nusiskundimų ir nejaučia arba jaučia nežymius ligos simptomus. Praėjus po užsikrėtimo 20 metų, tik 10 – 20 proc. ligonių pasveiksta savaime; 30 proc. užsikrėtusiųjų per 20 – 30 metų išsivysto kepenų cirozė. Sergantys lėtiniu virusiniu hepatitu C ar hepatito C viruso nešiotojai turi būti stebimi ir konsultuojami gydytojo, būtina reguliariai atlikti kepenų funkcinius ir kitus tyrimus. Norint sužinoti, ar žmogus užsikrėtęs VHC infekcija, reikia atlikti kraujo tyrimą. Reikia tirti kraują ir ieškoti antikūnų prieš VHC (antiHCV). Šie antikūnai atsiranda maždaug 8 – 9 savaitę (kartais tas laikotarpis gali užtrukti iki 6 mėnesių) po sąlyčio su šiuo virusu ir išlieka visą gyvenimą.

Norint apsisaugoti užsikrėtimo virusiniu hepatitu C reikia:

• Nevartoti narkotinių medžiagų; jas vartojantiems nesidalyti adatomis, švirkštais ar kitomis švirkštimosi priemonėmis.

• Lytinių santykių metu naudoti prezervatyvus.

• Nesinaudoti kitų asmenų skutimosi peiliukais, manikiūro, pedikiūro reikmenimis, dantų šepetuku ir kt. priemonėmis.

• Naudoti gumines pirštines, jei tenka liesti kraują, audinius, kraujuotus ar kitais biologiniais skysčiais suterštus tamponus, žaizdas ir kt.

• Užtikrinti kraujo ir iš jo gaminamų produktų saugumą (skatinti nekomercinę donorystę, vykdyti kraujo donorų atranką).

• Išaiškinti ir gydyti HCV infekuotus asmenis.

• Šviesti visuomenę.

• Vykdyti žalos mažinimo programas – prezervatyvų ar sterilių švirkštų dalijimas intraveninius narkotikus vartojantiems asmenims.

Virusinio hepatito C gydymas

Pacientai, kuriuos gydant šiuolaikine terapija, pasiekiamas stabilus virusologinis atsakas, prilyginami pasveikusiems. Jeigu jų imunitetas nebus labai sutrikdytas (jie neužsikrės ŽIV, nebus persodinti organai, nebus gydomas spinduline ar chemoterapija), tikėtina, kad infekcija daugiau nebepasireikš. Nepaisant tokios palankios prognozės, buvusius ligonius toliau turi stebėti specialistai, turi būti periodiškai tikrinami jų kraujo rodikliai. Tačiau šie žmonės gali gyventi visavertį gyvenimą ir jaustis sveiki. Sergant lengva hepatito forma medikamentai nenaudojami. Svarbu ilsėtis (negriežtas gulimas režimas), pakankamas skysčių vartojimas ir dieta. Hepatito C gydymas medikamentais yra rekomenduojamas tiems pacientams, kuriems yra aptinkami viruso sukelti kepenų pažeidimai. Virusinis hepatitas gydomas priešvirusiniais vaistais, kuriuos skiria gydytojas. Gydymas sudėtingas ir apie 50 proc. atvejų pasiekiama neblogų gydymo rezultatų: virusas išnaikinamas arba jo koncentracija kraujyje sumažėja ir uždegimas kepenyse aprimsta.

 Pasitikrinti dėl hepatito C reikia:

• Jei buvo perpiltas kraujas/kraujo produktai iki 1993 m.

• Jei buvo atliktos chirurginės operacijos (taip pat Cezario pjūvis) arba invazinės procedūros

• Jei dėl neaiškių priežasčių padidėję kepenų fermentai ALT, AST rodikliai.

• Hemodializuojamiems pacientams.

• Sergantiems hemofilija ir kitomis kraujo ligomis.

• Organų, audinių, kraujo donorams.

• Asmenims po organų transplantacijos.

• Medicinos įstaigų darbuotojams.

• Vaikams, kurių motinos nėštumo ir gimdymo metu sirgo hepatitu C.

• Jei šeimos nariui diagnozuotas hepatitas C.

• Nors kartą vartojusiems švirkščiamuosius narkotikus.

• Buvusiems įkalinimo įstaigose.

• Turėjusiems daug lytinių partnerių.

• Infekuotiems ŽIV.

Sergantys lėtiniu hepatitu C asmenys negali būti kraujo, organų, spermos donorais.