AktualuŠiauliai

UNESCO Šiaulių klubo premijos laureatė A. Kriščiūnaitė: svarbiausia klausyti širdies ir investuoti tik į tai, kas labiausiai sekasi

Jauna, veržli, aktyvi ir ryžtinga. Taip galima apibūdinti Šiaulių universiteto doktorantę, pedagogę Astą Kriščiūnaitę, kuriai UNESCO Šiaulių klubo metiniame renginyje buvo įteikta 2017 metų UNESCO Šiaulių klubo premija už aktyvų dalyvavimą ir pasiekimus mokslinėje, pedagoginėje ir visuomeninėje veikloje.

Nuolatinis mokymasis, noras tobulėti ir keistis, o sprendimų priėmimas klausant širdies balso talentingai muzikos pedagogei padeda siekti aukštumų. Dalindamasi gerąja patirtimi A. Kriščiūnaitė jau organizuoja autorinius seminarus, o jos iniciatyva nuo 2015 metų organizuojama metodinė-praktinė konferencija, skirta neformaliojo muzikinio švietimo sektoriui, sulaukianti pedagogų, muzikos ir meno mokyklų vadovų iš visos Lietuvos dėmesio.

Pedagoginėje veikloje A. Kriščiūnaitė taip pat turi kuo didžiuoti. Fleitos specialybės mokytoja dirbančios moters parengti mokiniai aktyviai dalyvauja koncertinėje veikloje, tarptautiniuose festivaliuose ir konkursuose, kuriuose demonstruoja aukšto lygio rezultatus.

Premiją skiria žmonėms, kurie supa

Visoje savo veikloje A. Kriščiūnaitė vadovaujasi Jungtinių Tautų ir UNESCO palaikomomis vertybėmis. Paklausta, ką jai reiškia šis įvertinimas, pedagogė tikina, kad nepriimanti šio įvertinimo asmeniškai.

„To tikrai nebūtų be daugybės žmonių, kurie supa mane. Tai aišku, pirmiausia be mano šeimos, kurios palaikymas ir tikėjimas bet kokioje situacijoje yra begalinis“, – sakė A. Kriščiūnaitė.

Pašnekovė dėkoja Šiaulių 1-ąjai muzikos mokyklai, kuri, anot jos, viena pažangiausių muzikinio ugdymo įstaigų Lietuvoje, atvira įvairovei ne tik norinčiųjų mokytis atžvilgiu, tačiau ir inovatyvių metodikų taikymo, kas sudaro palankias sąlygas realizuoti savo idėjas praktikoje. Doktorantė taip pat nepamiršta ir Šiaulių universiteto, kurio bendruomenė, jos nuomone, pasižymi atvirumu ir pažangumu, taip pat antrąja šeima jos vadinamos Muzikos pedagogikos katedros, kurioje ir prasidėjo viso jos kelio pradžia. Čia susiformavo ir visos vertybės ir pamatė, kad galima dirbti su vaikais mokykloje kitaip, nei įsivaizdavo.

„Tikrai nėra paprasta per gyvenimą eiti su naujomis idėjomis, galbūt Lietuvos kontekste nauja, bet universiteto bendruomenė mane labai palaiko, o tai įkvepia. Palaiko tuos darbus, kuriuos aš darau. Iš tiesų katedros indėlis yra begaliniai didelis, o palaikymas ir tikėjimas lygiai toks pat, kaip ir mano asmeninės šeimos, tad man tai yra labai reikšminga“, – pasakojo premijos laureatė ir priduria.

Pedagogės įsitikinimu, galima turėti daug labai gerų idėjų, paaukoti labai daug savo brangaus laiko, bet jas įprasminti bus sunku, jei šalia nėra tave palaikančių stiprių žmonių. Būtent todėl ji didelę reikšmę teikia draugams, kurie jos gyvenime atlieka didelį vaidmenį, ir kitiems ją supantiems žmonėms.

„Tu vienas gyvenime esi niekas. Aš esu tikrai dėkinga pačiam dangui, ko gero, už tai, kas mane supa, nes tai yra labai stipru. Ir UNESCO įvertinimas, būtent tie mano rezultatai, tai juose yra po dalelę tų žmonių. Jie kiekvienas gavo tą premiją kartu su manimi“, – džiaugėsi A. Kriščiūnaitė.

Tėvai investavo tik į tai, kas sekėsi

Paklausta, kaip prasidėjo jos profesinis kelias, A. Kriščiūnaitė neneigia, kad tinkamu laiku sutiko labai daug tinkamų žmonių, bet labiausiai prie visų jos pasiekimų prisidėjo jos šeima. Jos tėvai niekada neinvestavo ten, kur nesisekė. Atrodytų keista, juk dažniausiai tėvai moka pinigus tų dalykų korepetitoriams, kurie vaikui yra sunkiau įveikiami, tačiau, anot A. Kriščiūnaitės, jos tėvai šios klaidos nedarė ir investavo tik į tai, kas jai labiausiai sekėsi. Nemažiau prie sėkmingo jos profesinio kelio prisidėjo ir jų pasitikėjimas dukra bei jos sprendimais.

„Aš atsimenu, kai sugalvojau stoti į konservatoriją Šiauliuose, dabar Šiaulių Sauliaus Sondeckio menu gimnaziją. Sėdėjau automobilyje ir jų klausiau, ką man dabar daryti? Tada tėtis atsisuko ir labai ramiu tonu pasakė “Asta, tai yra tavo gyvenimas ir tavo sprendimas. Mes su mama už tave nuspręsti tikrai negalime. Tu turi pati įsiklausyti į savo širdį ir sau atsakyti, ar tu to nori, ar tau to reikia?” Ir tada tas sprendimas buvo priimtas. Aišku, jie visada buvo greta, jie visą laiką stebėjo, matė, sekė, bet pernelyg daug nesikišo. Niekur nestatė barikadų su savo primestais norais, kad galbūt mes norėtumėm, kad tu studijuotum visai kitą specialybę. Tėvelių indėlis šitoj vietoj labai reikšmingas. Aišku tų žmonių, kurie man padėjo ateiti iki šiandienos yra daugiau, nes UNESCO premija iš esmės yra tik pasekmė to, kas vyko turbūt visą mano gyvenimą”, – prisiminimais dalijosi premijos laureatė.

Energijos nestokojanti A. Kriščiūnaitė ir dabar sprendimus gyvenime priima širdimi. Būtent tada, sakė ji, iš tiesų gali atpažinti savo tikrąjį pašaukimą.

„Kai gyveni pagal pašaukimą, tai, manau, jėgų tiesiog negali nebūti. Juk energijos stygius atsiranda tuomet, kai tu labai daug jos išeikvoji tam, kas tau neteikia malonumo. Aš net negalėčiau įvardinti, kad aš dirbu universitete, dirbu prie disertacijos arba dirbu su vaikais. Labai sąlyginai, nes tai yra veiklos, kurios man teikia malonumą. Kai tu gyveni pagal širdį, tai ir tų jėgų yra apsčiai”, – įsitikinusi pedagogė.

Gyvenimo plano doktorantė niekada neturėjo. Net gi doktorantūros studijos buvo tik svajonė, realybe virtusi po ilgų metų.

„Svarbu turėti autoritetą, siekiamybę. Kai buvau gal antrame kurse, mes turėjome fantastišką filosofijos pagrindų dėstytoją. Ji taip laisvai kalbėdavo, buvo tokia erudite, apsiskaičiusi ir paskaitų metu sužinojau, kad jai yra 27 metai, kad ji studijuoja doktorantūroje. Tada pajutau, kaip aš norėčiau būti tokia. Iš esmės kažkokios situacijos visą laiką ir veda į priekį. Šiuo sparčiai besikeičiančiu laiku prognozuoti, kas bus toliau – sudėtinga. Yra žmonių, kurie planuoja, labai aiškiai užsibrėžia konkrečius tikslus, bet aš manau, kad man tai būtų pernelyg sudėtinga ir tas perfekcionizmas gal netgi apkartintų kasdienybę, aš save labai apribočiau“, – svarstė premijos laureatė.

Veiklos, kurios viena kitą papildo

Šiuo metu A. Kriščiūnaitė dirba Ugdymo mokslų ir socialinės gerovės fakulteto muzikos pedagogikos katedros asistente, Šiaulių 1-ojoje muzikos mokykloje – fleitos specialybės mokytoja, yra ir Šiaulių universiteto socialinių mokslų edukologijos krypties doktorantė, negana to, rengia publikacijas, dalyvauja įvairiose konferencijose, net gi rengia autorinius seminarus ir yra įvairių konferencijų idėjos autorė ir organizatorė. Vis dėlto pačios svarbiausios veiklos, kuri suteikia didžiausią džiaugsmą, A. Kriščiūnaite išskirti negali. Moteris savyje vertina įvairovę, kad gali būti visokia: mokytoja, dėstytoja, studente.

„Jeigu aš nepripažinsiu įvairovės savyje, tada aš jos negalėsiu atpažinti ir išorėje, aš negalėsiu įvairovės atpažinti moksle, pedagoginėje veikloje, dirbdama su vaikais, ar dirbdama su studentais ir parinkdama jiems mokymosi metodus. Visos veiklos yra lygiavertės, viena kitą papildančios ir man pačiai labai reikšmingos. Ko gero, jei nebūtų pedagogikos, tai ir disertacija būtų visiškai kitokia, jeigu būtų tik studentai, vėl viskas dėliotųsi kitaip. Būtent ta visuma ir tos veiklos, manau, nėra veltui. Jos viena kita papildo ir tik turtina būtent tą idėją su kuria aš ir einu per gyvenimą”, – teigė doktorantė.

Anot A. Kriščiūnaitės, esminė ir svarbiausia jos idėja, jungianti visas šias veiklas – tai noras kurti laimę kitiems.

„Iš tiesų dažnai sau primenu, kad aš pati esu laiminga tiek, kiek aš tos laimės sukuriu aplink save. Ir, aišku, tos laimės kūrimas nevienareikšmiškas, nes moksle yra vienokia prasme, pedagoginiame darbe vėl visa kita spalva vyrauja darant tuos darbus. Bet apskritai, ką reiškia laimingas žmogus. Tai yra žmogus, kuris yra gerbiamas, mylimas, įvertintas, save realizavęs. Nepaisant jo prigimtinių, fizinių ar mentalinių gebėjimų. Ir, žinoma, to žmogau priėmimas”, – sakė doktorantė savo disertacijoje daug kalbanti apie įvairovę, jos priėmimą ir trukdžius ją priimant.

Požiūris į žmogų turi pasikeisti

Paklausta iš kur semiasi idėjų, A. Kriščiūnaitė pabrėžia pomėgį skaityti. Skaitymas ją lydi kiekvieną dieną. Tiek globalaus pasaulio, kitų kultūrų pažinimas ar tiesiog diskusijos su ją supančiais žmonėmis A. Kriščiūnaitei atneša taip pat labai daug idėjų. O joms sugeneruoti, anot pašnekovės, labai svarbus ir tuščias laikas – bent valandą per savaitę ramybėje nuo bet kokios veiklos praleistas laikas leidžia susidėlioti mintis ir atsikvėpti.

Nemažiau idėjų doktorantė semiasi ir viešėdama kitose šalyse, todėl neseniai grįžusi iš Norvegijos nejučia pradeda lyginti mūsų ir norvegų požiūrį į žmogų.

„Teko susipažinti su namais, kuriuose gyvena specialiųjų poreikių turintys vaikai, paaugliai. Ten gyvena ir autizmo spektro sutrikimų turintys, ir dauno sindromą, ir cerebralinį paralyžių turinti mergaitė. Mane nustebino sąlygos, kurios jiems sukurtos. Jie gyvena ten tarsi namuose, kiekvienas turi po savo atskirą butą, atskirą asistentą. O labiausiai nustebino ir palietė tai, kad mergaitė, turinti cerebralinį paralyžių, kuri nevaikšto, nemato, nekalba, neaišku, kiek girdi, bet ją jos asmeninė asistentė veža į bendrojo lavinimo mokyklą. Ji dalyvauja pamokose ir visai nesvarbu, kad galbūt ji nepadaro tiek, kiek padaro jos bendraamžiai. Svarbus apskritai požiūris į žmogų. Lietuvoje toks vaikas liktų už sistemos ribų. Ir ta vieta, kurioje aš buvau tikrai nebuvo didmiestis. Vadinasi, nėra ir atskirties tarp regionų, kaip Lietuvoje“, – įsitikinusi doktorantė.

Nors A. Kriščiūnaitė pripažįsta, kad Lietuva šioje srityje ir stiebiasi, tačiau kontrastai, pasak jos, vis dar yra ryškūs. Anot doktorantės, negalima teigti, kad tai yra tik todėl, kad Norvegija yra finansiškai stipresnė valstybė ir gali sau visa tai leisti. Iki finansinių išteklių panaudojimo pirmiausia turi pasikeisti mūsų požiūris į žmogų. Ne kaip į daiktą ar statistinį vienetą, bet kaip į vertybę.

„Kol mes nepakeisim požiūrio ir kol mums žmogus netaps vertybe, manau, kad pokyčiai tiesiog neįsitvirtins. Tai bus daugiau teoriniame pavidale, bet ne praktiniame. Kalbant netgi apie paprastus dalykus vykstančius mokyklose mes galime labai daug formaliai teigti, kad taip, mūsų mokyklose yra įvairovė, mes pripažįstame įtraukųjį ugdymą, nes pas mus mokosi tiek ir tiek vaikų su tokiais specialiaisiais poreikiais. Bet kaip tas ugdymas vyksta, kaip mokytojai jaučiasi dirbdami su tais vaikais, ar jiems pakanka pagalbos. Tai yra labai diskutuotinas dalykas, bet pirmiausia pokytis, tas proveržis turėtų įvykti vertybinis“, – sakė pašnekovė.

A. Kriščiūnaitė tikina, kad labai svarbu patiems žmonėms suteikti daugiau laisvių, kad teisės būtų ne tik formaliai, bet iš tikrųjų įgyvendinamos, o žmogaus gerovė užtikrinama kiekvienam žmogui. Svarbu, pasak pašnekovės, ir atskirties mažinimas ir žmonių įvairovės pripažinimas, kuris, anot doktorantės, atvertų labai daug kelių visapusiškai valstybės pažangai.

Sustoti mokytojas šiandien neturi teisės

Kalbėdama apie mokytojų darbą pedagogė negaili ir kritikos. Moteris pastebi vyraujančius kraštutinumus, kuomet pradedama pernelyg pataikauti vaikams ir nesugebama nusibrėžti ribų, kurių nevalia peržengti.

„Aš pati dirbdama su vaikais visada nusibrėžiu ribas. Jeigu aš per daug pradėsiu spausti, bus tik neigiamos pasekmės, pernelyg didelė laisvė irgi žaloja vaiką. Juk tokių istorijų, kai vaikai peržengia ribas, iš tikrųjų matome, bet ne vaikai yra kalti, o mokytojų nepasiryžimas tas ribas nubrėžti“, – sakė A. Kriščiūnaitė.

Nepaisant to, pedagogė mano, kad pedagogo darbas yra sudėtingas, kuriame privalu suspėti atlikti visas funkcijas, o pagalbos, ypatingai bendrojo lavinimo mokyklose, mokytojas nesulaukia. Anot A. Kriščiūnaitės, emocinis pervargimas lemia mokytojo fizinę, psichinę sveikatą, o tai ne ką mažiau veikia ir mokinius.

„Kaip gali vaikas jaustis, jeigu ateina į pamoką, o mokytoja yra visa perdegusi tiesiogine to žodžio prasme. Čia sisteminė problema“, – įsitikinusi pedagogė.

Nors, pasak pašnekovės, aplinka ir išoriniai veiksniai neretai daro neigiamą įtaką, bet pedagogai turi laisvą valią rinktis, kaip dirbti su mokiniais ir kokius metodus naudoti. Būtent nuo to priklauso ir rezultatai.

„Mano metodas yra laimingas vaikas. Jeigu man reikia padėti vaikui pasirengti konkursui tam, kad jis būtų laimingas, mes taip ir darom, jeigu vaikui reikia atėjus į pamoką po baseino pavalgyti, tai jis ir valgo, nes tas kankinimas neduos nieko gero. Juk svarbiausias yra vaikas, jis yra centre, ne aš, kaip mokytoja, ir ne mano poreikių, tikslų patenkinimas, ar kažkokios programos. Programos įgyvendinimas yra tik antraplanis dalykas, jis tik padeda darbe, bet esminis faktorius yra vaikas. Mano metodika ir yra grįsta tuo, kad vaikas yra centre, tik tiek, kad mes susitarimo pagrindu nusibrėžiame aiškias ribas, su kiekvienu individualiai, pagal kiekvieno autentiškumą“, – mano doktorantė.

Disertaciją apie vertinimą pažymiais muzikos ir meno mokyklose rašanti A. Kriščiūnaitė kritikuoja ir šią sistemą. Pasak pašnekovės toks vertinimas yra per siauras.

„Iš esmės pažymys tik suteikia informaciją mokytojui apie mokinių mokymąsi. Bet mokiniui tos informacijos nepakanka. Aišku, daugiau dalykų atsiskleis disertacijos gynimo metu, bet tai, kas yra rasta per tuos ketverius tyrimo metus, jau yra aiškūs ir man pačiai labai netikėti. Apskritai, praktikei pabuvoti moksle irgi yra svarbu ir aš pritariu, kad kiekvienas mokytojas turėtų paragauti ir magistrantūros. Tai iš tikrųjų labai turtina, nes sustoti mokytojas šiandien ne tik negali, bet net neturi teisės ir mokymasis visą gyvenimą turi vykti nepertraukiamai“, – įsitikinusi A. Kriščiūnaitė.

 

Zenonas Ripinskis

Rekomenduojami video
Naujienos iš interneto
Taip pat skaitykite:

Artimiausi Renginiai