Vaikų ligų gydytoja Liuda Gražina Bekerienė: „Aš vis dar išgyvenu dėl kiekvieno ligonio“

Ne tik ligoninėje, bet ir Šiauliuose yra mažai žmonių, kurie nežinotų vaikų ligų gydytojos Liudos Gražinos Bekerienės. Prieš 45-erius metus į Šiaulius atvykusi jauna gydytoja jau nebesuskaičiuotų, kiek gydyta vaikų, su kiek šeimų bendrauta, kiek konkursų dalyvauta ir paskaitų skaityta. LR sveikatos apsaugos ministerija nudžiugino dar vienu įvertinimu – Medicinos darbuotojų dienos proga gydytojai suteiktas Nusipelniusios Lietuvos gydytojos vardas, įteiktas Nusipelniusios Lietuvos gydytojos garbės ženklas. Keturis dešimtmečius ligoninėje triūsiančiai gydytojai svarbiausias įvertinimas yra paciento meilė ir supratimas, kad gydytoja niekada nesiliauja galvoti apie jų ligą, negali ramiai užmigti ar ilsėtis, kai jos palatoje – sunkio būklės ligonis.

 

Vertinama ir kolegų, ir pacientų

Šeima ir darbas – didžiausios vertybės Respublikinės Šiaulių ligoninės Moters ir vaiko klinikos priėmimo, skubiosios diagnostikos ir intensyviosios slaugos skyriaus vedėjos Liudos Gražinos Bekerienės gyvenime. Klinikos direktorius, prof. dr. Linas Rovas teigia, jog Nusipelniusios Lietuvos gydytojos vardą vedėja jau seniai užsitarnavo. Gerbiama kolegų, mylima mažųjų pacientų ir jų tėvelių gydytoja negaili nuoširdaus žodžio, tolerancijos, supratimo ir dėmesingumo aplinkiniams.

Gydytoja galima pasitikėti bet kokioje situacijoje. Tokią ją pažįsta ir žino dauguma ne tik miesto, bet ir aplinkinių rajonų gyventojų, kurie išrinko L. G. Bekerienę „Metų šiauliete 2009“. Tokią ją pažįsta ir kolegos, patikėję medikų etikos komisijos vadovės vairą.

Pati gydytoja mano, jog jos įvertinimui įtakos galėjo turėti ir visuomeninis darbas. Buvo laikas, kai jauna gydytoja rengdavo šventes vaikams, skaitė paskaitas jaunavedžiams, mamoms, moksleiviams. Dabar gydytoja mano, jog jaunimas tai galėtų daryti geriau ir visuomeninę veiklą, net ir medikų etikos komisiją, perleido į jaunimo rankas. Tik darbo ligoninėje dar nežada atsisakyti, nes nemato priežasties.

„Aš vis dar išgyvenu dėl kiekvieno ligonio ir gydytojo darbo dar nevadinu darbu, nes medicina yra menas ir labai įdomus, kuriame nebūna vienodų dienų“, – sako Nusipelniusi Lietuvos gydytoja Liuda Gražina Bekerienė.

Kaune Vilijampolėje užaugusi ir medicinos mokslus baigusį, paskyrimą dirbti gavo į anuometinę Šiaulių polikliniką. Gavusi centro apylinkę ypač džiaugėsi, nes dažniau galėjo aplankyti pacientus, gyvenančius miesto centre.

„Pažinau tėvus, senelius, giminę. Yra tekę nuo skyrybų šeimą apsaugoti, kitai teko patarti grindis išsiplauti“, – prisimena gydytoja ir apgailestauja, kad dabar jau to bendravimo nėra, nes tenka dirbti ligoninėje, kur darbo specifika kita. Čia ligoniai dažnai keičiasi, nepavyksta susipažinti net ir su tėvais. Todėl kartai gydytojai neramu, skyrus pacientui ambulatorinį gydymą, nes niekada negali žinoti, ar tinkamai bus pasirūpinta nesveikuojančiu vaiku. Tačiau dirbti ligoninėje Nusipelniusiai Lietuvos gydytojai L. G. Bekerienei įdomiau, nes gydyti tenka sunkesnių būklių vaikus, turi nuolat tobulėti, dėmėtis naujomis diagnostikos ir gydymo metodikomis.

 

Gydytojui – ne tas pats

Ligoninėje vienas gydytojas nepadarytų tiek, kiek iš jo reikalaujama. Tam dirba visa komanda: slaugytojos ir jų padėjėjos, tėvai ir net patys vaikai. Slaugytojai net dažniau tenka su ligoniu bendrauti, todėl pasitikėjimas paciento ir tėvų ypač svarbus.

„Dirbu ligoninėje jau seniai ir pastebiu, kad ligoniuko savijauta labai priklauso nuo šalia esančio žmogaus, jo emocijų, nusiteikimo, tikėjimo, kad vaikas pasveiks“, – sako gydytoja.

Būna, kai tėveliai nepasitiki nei slaugytoja, nei gydytoja. Tuomet tėvai būna sudirgę ir jų nerimas persiduoda ligoniukui. Kviečiamas konsiliumas ir gydytojų komandos nuomone dažniausiai pasitikima. Kartais sunku suprasti, kodėl tėveliai nepasitiki gydytojų sprendimais. Vaikų gydytojai L. G. Bekerienei nepamirštamas ligoniukas, sirgęs laringitu. Mama neslėpė nepasitikėjimo, ir buvo pasiūlytas siuntimas į Vilniaus ar Kauno klinikos.

„Paprašiau dar penkias minutes pagalvoti ir mama apsisprendė likti. Vėliau dėkojo gydytojai, nes prireikė vos kelių procedūrų ir mažylis pradėjo sveikti“, – pasakojo gydytoja, įsitikinusi, jog tikėjimas mediko darbu labai svarbu. Gydytoja pataria tėveliams kalbėti, išsakyti savo nerimą, tada gydytoja gali nuraminti, paguosti net ir tada, kai vaiką užklumpa nepagydoma liga.

Sveikti padeda ne tik piliulės ir procedūros, bet ir graži aplinka. Gydytoja džiaugiasi, jog ligoninės administracija padarė viską, kad skyrius būtų renovuojamas, perkami nauji baldai, įranga. Skyriaus vedėja pirmiausia statybininkų prašė remontuoti palatas, o administracijos patalpas, gydytojų darbo ir poilsio kabinetus – vėliau.

Gydytoja pastebi, jog pacientų ir gydytojų santykius dar temdo kyšininkavimas. Pasak L. G. Bekerienės, korupciją medicinoje dažniausiai skatina privilegijų troškimas sau. „Ne gydytojui nori padėti pacientai ir jų artimieji, duodami kyšį, bet tikisi naudos sau: nori daugiau nei kiti priežiūros, daugiau dėmesingumo“, – svarsto gydytoja ir mano, jog toks elgesys – tik nepagarba medikui ir jo darbui.

Apmaudu ir skaudu gydytojai, kai tenka išgirstu pacientų nuomonę, jog gydytojui tas pats, kaip jaučiasi jo pacientas.

„Mes ir naktį neužmiegame, vis galvojame, ar padarėme viską, ar nusprendėme teisingai. Labai skaudu, kai pasako: „Jiems tas patas“, nes gydytojams tikrai svarbus kiekvienas paciento nusiskundimas. Man gal lengviau, nes esu tikinti ir žinau, kad Dievas man ir mano ligoniukams padeda,“ – sako gydytoja, tą patį nerimą kasdien matanti ir vyro, Urologijos skyriaus vedėjo Tonaro Bekerio akyse, kai palatoje gydomas pacientas yra sunkios būklės ar po operacijos.

 

Greitai bėgantis laikas nebaugina

Vaikų ligų gydytoja Liuda Gražina Bekerienė gimė 1949 metais Raseinių rajone. Užaugo ir mokslus baigė Kaune. Po vidurinės mokyklos Liuda nusprendė tapti gydytoja ir įstojo į anuometinį Kauno medicinos institutą, kurį baigė 1973 metais ir atvyko dirbti į Šiaulius. Pirmiausia teko dirbti pediatre Vaikų poliklinikoje. Nuo 1976 metų pradėjo dirbti Respublikinės Šiaulių ligoninės pediatrijos skyriuje, o nuo 1991 metų jai patikėtos Moters ir vaiko klinikos Vaikų priėmimo, skubiosios diagnostikos ir intensyviosios slaugos skyriaus vedėjos pareigos, kuriose ji dirba iki šiol.

Į Šiaulius jauną gydytoją atvedė ne tik meilė medicinai. Sukūrusi šeimą su urologu Tonaru Bekeriu atvyko į Šiaulius, kur gyveno vyro tėvai. Jų namuose iki šiol ir gydytojų šeima ir gyvena, tad Liuda save vadina gera marčia, nes santykiai puikūs.

Liudos Gražinos ir Tonaro Bekerių šeimoje užaugo du vaikai. Sūnus Rokas pasirinko humanitaro kelią, studijavo prancūzų kalbą. Dukra Lina – choreografė. Tačiau abu vaikai – šokėjai. Gydytoja neslepia, jog ir ji su vyru visą gyvenimą mėgsta šokti.

Didžiausias džiaugsmas – keturi vaikaičiai: Adomas ir Gustas – dukters vaikai, bei Skaistė ir Vilius – sūnaus atžalos.

Nors vaikai ir nesirinko tėvų kelio – medicinos, šią svajonę jau puoselėja vyriausias vaikaitis Adomas. Iki rudens, kol bus stojamieji į aukštąją medikų kalvę, Adomas pasirinkimą tikrina ligoninės Priėmimo-skubiosios pagalbos skyriuje, kur įsidarbino slaugytojo padėjėju. Gydytoja L. G. Bekerienė jau neabejoja teisingu vaikaičio pasirinkimu, nes jo nebaugina nelengva gydytojų kasdienybė. „Adomo nenervina netvarkingi, apsileidę, nesiprausę žmonės, kuriais ir gydytojai kartais piktinasi. Mane žavi, kaip Adomas ramiai priima žmones ir jų problemas“, – giria vaikaitį močiutė ir neslepia, kad ir pati Adomui ne kartą pasakojusi apie nelengvą gydytojų darbą, tad jis supranta, kokį kelią renkasi.

„Man patinka, kad taip greitai bėga laikas. Tai – mano laimė, nes ir senatvė nebaugina“ – sako gydytoja, per netrumpą gydytojos darbo praktiką mačiusi daug skirtingų žmonių, stebėjusi jų pokyčius, vaikų ir tėvų elgesį.

 

Keitėsi ir vaikai, ir tėvai

Vaikai, pastebi gydytoja, šiandien visai kiti, nei prie 40 metų, kai pradėjo gydytojos praktiką. „Vaikai tapo daug judresni, aktyvesni, ryškesnių charakterių, įdomesni, bet dažną ilgiau tenka įkalbinėti, kad leistųsi apžiūrimi“, – sako gydytoja.

Ypač gydytoją liūdina tai, kad vaikai raminami ne žaislais, pokalbiais, bet… šviečiančiais ekranais, kurie nekrenta iš rankų ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams.

Liūdina, kad per anksti tėveliai vaikams planšetes įbruka. „Ko vertas vaiko aplankymas, jei vaikas su planšete, mama ir tėtis su telefonais? Kūdikėliui ekranas ne tik nenaudingas, jis net ir žalingas“, – sako gydytoja.

Pasak gydytojos, dauguma tėvų yra labai rūpestingi ir geri, tačiau yra ir neturinčių tėvystės džiaugsmo. Tai rodo tėvelių požiūris į vaiko priežiūrą ir medikų pastangas: tėveliai dažniau skubantys, pikti, nekantrūs, nedėmesingi. Net savo sergančio vaiko dažnas nepriglaus, nepamyluos. Gydytoja mano, jog sielos kertelėje meilės dažnam pritrūko ir dėl to, kad vaikystėje žaidė buvo ne su paprastomis lėlėmis, o su lėle-barbe, gražia, puošniais rūbais vilkinčia mergina. Tad ir patiem atrodo, kad vaikas – tik prestižo reikalas ir daugiausia dėmesio skiria daiktams ir drabužėliams, nei savijautai.

Keičiasi ne tik pacientai ir jų gimdytojai – keičiasi ir ligos, kuriomis serga vaikai. Gydytoja pastebi, jog nebėra tymų epidemijų, vėjaraupiai retesni, bet būklė dažnai sunkesnė. Labai blogėja vaikų regėjimas – anksčiau retas į skyrių atvažiuodavo, dėvintis akinius, o dabar retas – be jų.

„Dabar daug kalbama ir rašoma apie meningokokinę infekciją. Ši liga buvo visada: išgydoma ir neišgydoma. Džiaugsmas, kad atsirado vakcina, tad skiepyti vaiką privalu“, – sako gydytoja.

Didžiausią susirūpinimą gydytojai ir kelia vaikų neskiepijimo mada. „Užkrečiamoms ligoms suvaldyti būtini skiepai, kurių žala daug mažesnė, nei nauda“, – sako gydytoja, įsitikinusi, jog būti tėvais yra toks pat menas, kaip ir būti gydytoju.

Nuo šypsenos, prisilietimo, gero žodžio, atjautos prasideda bendravimas su vaiku: ir tėvelių, ir medikų. Ypač svarbus medikų ir tėvų tinkamas bendravimas, dėl kurio stygiaus dažniau kyla ir konfliktai, ir nesusipratimai.