Valstybinio Šiaulių dramos teatro scenoje premjera „Skulptūra“

Šį kartą Valstybinio Šiaulių dramos teatro scenoje – aktualios šiuolaikinės dramos premjera. „Skulptūra“ (parašyta 2015 m.) yra naujausia garsaus vokiečių autoriaus Mariuso von Mayenburgo pjesė. Tais pačiais metais „Skulptūrą“ Mayenburgas pastatė garsiajame „Schaubühne“ teatre Berlyne, kur nuo 1999 m. jis dirba dramaturgu ir režisieriumi.

Mariuso von Mayenburgo (g.1972) vardas jau keletą dešimtmečių gerai žinomas teatro pasaulyje, jo pjesės nuolat statomos ir laukiamos garsiausių teatrų scenose. Didžiausią tarptautinį pripažinimą M. von Mayenburgui atnešė pjesė „Ugnies veidas“. 2000 m. šios pjesės pastatymas OKT teatre ( režisierius O. Koršunovas) taip pat sulaukė didelio atgarsio Lietuvoje ir už jos ribų.

Marius von Mayenburgas: „Aš visada stengiuosi rašyti apie tai, kas mane erzina. Kalbu apie dalykus, kuriuos labai gerai pažįstu ir išmanau, esu įsitikinęs, kad nuo scenos būtina kalbėti tiesiai, aiškiai ir aštriai“. Mayenburgas teigia, kad rašydamas pjeses visada atsižvelgia į teatro meno specifiką, režisūros ir aktorinio atlikimo galimybes. Greičiausiai, tai ir yra tos priežastys, dėl ko M.von Mayenburgo kūrybą taip mėgsta tiek teatro kūrėjai, tiek publika.

„Skulptūra“, kaip ir daugelis kitų Mayenburgo kūrinių, pasižymi originaliu turiniu ir forma. Pjesėje neįkyriai, bet kartu ir gana nuožmiai iškeliamos nūdienai aktualios socialinės ir moralinės dilemos, vis dažniau iškylančios ir Lietuvoje. Spektaklio epicentre – pasiturinti, standartinė europiečių šeima, kurios vidutiniškas ir ramus gyvenimas sutrikdomas, kai šeimoje pasirodo žemesnės socialinės klasės atstovas – valytoja Džesika. Ji netikėtai išbalansuoja nusistovėjusius santykius ir netgi tampa ciniško ir ekscentriško menininko Haulupos „mūza“. Pjesėje išorinių įvykių nėra daug, tačiau scena po scenos tarp žmonos Ulrikės, vyro Michaelio ir jų sūnaus Vincento atsiveria dvasinė tuštuma, vedanti į moralinę ir fizinę destrukciją. Pagrindinė dramos „žinutė“ tarsi įkūnijama šeimos draugo Haulupos sumanytoje ciniškoje meninėje instaliacijoje „Socialinė skulptūra“. Jos idėja tokia – maisto atliekos yra svaidomas mašinos, o visas instaliacijos lankymo valandas jas valo emigrantė valytoja iš „trečiosios šalies“ – Džesika. Kas tai – menas ar žmonių išnaudojamas ir kuo ši instaliacija skiriasi nuo dažno emigranto tikrovės? Kodėl vakariečio mąstyme vis dar gajos, nors ir visaip maskuojamos, klasinio, seksistinio ir rasistinio mąstymo liekanos?

Prasidėjusi pasaulinė emigrantų krizė, „Brexit“, religinis ekstremizmas, terorizmas bei daugelis kitų krizių visame pasaulyje tik dar labiau išryškino XXI a. Vakarų visuomenės vertybių neveiksmingumą, paviršutiniškumą, pseudohumanizmo ir pseudotolerancijos išbujojimą visuomenės mąstyme. Akivaizdu, kad vertybių klausimas šiandien kaip niekad aktualus ir Lietuvoje, kur vakarietiškos vertybės, tradicijos ir socialiniai elgesio modeliai neretai perimami be jokio kritinio požiūrio. Spektaklis, per vienos šeimos istoriją užkabina šias aktualias, bet retai atvirai įvardinamas šiuolaikinės Vakarų visuomenės, kurios dalimi esame ir mes, problemas. Šiaulių miestą, kaip ir visa Lietuvą, pastaruoju metu stipriai palietė emigracija, dažnas patyrė taip vadinamą „trečiosios šalies“ sindromą. Tad labai tikėtina, kad, mūsų žiūrovai atpažins save skirtinguose spektaklio veikėjuose.

Režisieriaus P.Ignatavičiaus teigimu, mes, kaip ir didžioji dalis vakariečių, siekiame patogiai įsitaisyti saugiame, mūsų elgesį pateisinančiame pasaulyje. Norime būti humaniškais be jokių pastangų.

Paulius Ignatavičius: „Kiekvienas gyvename susikurtame pasaulyje, tarsi kokiame kokone, kuris tobulai apsaugo mus nuo bet kokios, ypač nuo „nepatogios“ tikrovės. Taip gera, saugu ir lengva jame. Sms‘u gautas atsakymas „Ačiū už jūsų gerumą“ leidžia pasijusti visų pasaulio atstumtųjų gelbėtojais. Užliūliuota gražiais žodžiais mūsų sąžinė ramiai snaudžia. Mūsų akimis, mes europiečiai, esame tiesiog tolerancijos ir humaniškumo Dievai, bet, deja, tik tol, kol mūsų veikimo laukas apsiriboja kompiuterio ar telefono ekranu. Kai antihumaniški dalykai vyksta kažkur kitur – kitame name, kitoje šalyje, kitoje šeimoje, mes jaučiamės esą itin tolerantiški, solidarūs, atvirai piktinamės ir susirūpinusiais veidais siunčiame savo dėvėtus rūbus ar kitą humanitarinę pagalbą. Bet viskas kardinaliai pasikeičia ir mes tampame tiesiog isteriški, kai ši „nepatogi“ realybė paliečia mus tiesiogiai. Šis spektaklis apie tai. Apie šiuolaikinio žmogaus tikrovės baimę, apie beatodairišką troškimą bėgti nuo savęs, nuo realybės ir atsakomybės“.

Paulius Ignatavičius įsitikinęs, kad teatras šiandien privalo kelti aštrias socialines problemas, ne pamokslauti, ne duoti atsakymus, bet leisti pažvelgti į „plika“ akimi nepastebimus visuomenės prieštaravimus. Šis spektaklis kelia klausimus, kodėl mes linkę bėgti nuo tikrovės ir tiesos? Kodėl tampame apgailėtini ir bejėgiai, kai susiduriame su vertybiniais iššūkiais akis į akį? Kiek mus valdo stereotipai ir, galų gale, kokią kainą esame pasiruošė sumokėti už savo „naująją“ europietišką tapatybę?

Skulptūra

Dviejų dalių drama

Iš vokiečių kalbos vertė Paulius Ignatavičius

Spektaklio trukmė – 2 val. 30 min.

Premjera – 2017 m. balandžio 13, 14 d.

Režisierius – Paulius Ignatavičius

Scenografė ir kostiumų dailininkė – Inga Aleknavičiūtė

Kompozitorius –Antanas Dombrovskij

Video menininkas – Ignas Meilūnas

Šviesų dailininkas – Julius Kuršys

Vaidina:

Ulrikė – Inga Norkutė, Danguolė Petraitytė

Michaelis – Dalius Jančiauskas

Vincentas – Severinas Norgaila

Haulupa – Rolandas Dovydaitis, Andrius Povilauskas

Džesika – Monika Šaltytė, Viktorija Krivickaitė

Informaciją teikia Valstybinis Šiaulių dramos teatras