Audriaus Puipos akvarelės ir grafikos paroda

Balandžio 26 d. 18 val. – Audriaus Puipos (1960-1997) akvarelės, grafikos parodos atidarymas Laiptų galerijoje. Parodą pristato menotyrininkė dr. Ramutė Rachlevičiūtė.

Audrius Puipa tarsi paneigia teiginį, kad nėra nepakeičiamų žmonių. Lietuvos mene jis tebėra toks – vienintelis – ryškus, nepakartojamas, žinomas ir labai mėgstamas žiūrovų ir kolegų dailininkų. Po menininko mirties surengtos net septynios personalinės parodos ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje (Bergene, Norvegija, ir Helsinkyje, Suomija).

Pasak menotyrininkės dr. Ramutės Rachlevičiūtės, Audrius Puipa visų pirma buvo piešėjas „par exellent”. Puikus pedagogas, Vilniaus dailės akademijos Piešimo katedros dėstytojas. Jo indėlis į piešinio meną dar tinkamai neįvertintas. Nors trumpai dėstė, A.Puipa, kaip ir Algimantas Švėgžda, padarė didžiulį įspūdį studentams tais laikais, kai buvo daug nusivylimo piešimu, net teigta, kad tai tik amatininkams ir mėgėjams būdingas pomėgis. Būtent tada A.Puipa su dideliu įkvėpimu dėstė piešimą. Pavyzdžiui, netingėdavo atitempti iš namų senos vonios, į ją sodinti modelio; atnešdavo kitų egzotiškų senienų, kurių prirankiodavo apgriuvusiuose, apleistuose namuose. Tačiau svarbiausia, kad A.Puipa, pratęsdamas prieškario Kauno meno mokyklos tradiciją, piešdavo kartu su studentais. Net popierių subtiliai tonuodavo kaštonų nuoviru. Jo kūrybinės sąsajos su senaisiais meistrais šiandien ne tik nepaseno, bet tapo dar įspūdingesnės, ypač vertingos ir nepakartojamos. Dailėtyrininkė įsitikinusi, kad A.Puipos kruopščios, mėnesių mėnesiais pieštos, akvarele lietos studijos – figūrinės kompozicijos interjeruose – neturi lygių dėl meninės vizijos autentiškumo. „Kur slypi šio menininko ypatingo populiarumo paslaptis? Audrius Puipa nesivaikė nei naujų technologijų, nei naujoviškų meno formų ar žanrų vien jų pačių dėlei, jis laikėsi realizmo, svarbu pabrėžti – ne anonimiško, beveidžio, provincialaus, neryžtingo, anachronistiško, o sąmojingo ir kūrybingo realizmo – principų. Nepriklausomybės epochos pradžioje atrodė, kad dailininkams profesionalams realizmas nepriimtinas, tik mėgėjas ar kuklus amatininkas iš nežinojimo ko griebtis ima kopijuoti realybę. Bet Puipa, savo dėstytojo Algimanto Švėgždos paskatintas, tikėjo, kad nereikia apsimetinėti ieškant madingų kelių“.
2012 m. išleista autobiografinė knyga „Dailininkas Audrius Puipa: gyvenimo ir meno virtuozas”. Jos sudarytoja R.Rachlevičiūtė pasakoja, kad knygos darbinis pavadinimas buvo „Gurmanas”. „Tai tiksliai atspindi Puipos asmenybę jis visada buvo alkanas įspūdžių, maisto, žmonių darbo ir labai mokėjo mėgautis visais tais dalykais(…) Pagrindinis dalykas tai, kad jis laužė tabu. Jis tai darė žavingai, subtiliai. Vienas pagrindinių tabu, kurį jis sulaužė – tai, kad akvarelė nerimtas žanras, nerimtas meno kūrinys.“

„Akvarelė – didžioji Audriaus meilė.

Svarbūs neuždažyti paveikslų plotai. Jie išskiria figūras, suteikia aiškumo, panašiai kaip skyrybos ženklai sakinyje.

Žavūs nebaigti jo paveikslai, kai matosi piešinio nėrinys ir kelios spalvotos dėmės. Paveikslas tarsi sako: pabaik mane pats savo galvoje.

Šios skaidrios, šviesios akvarelės saugo atmintį. Žiūrėk į jas ilgai ir pamatysi Audriaus Puipos atvaizdą.“

(grafikas Petras Repšys)

Audrius Puipa – grafikas, scenografas.

1985 m. baigė grafikos studijas valstybiniame dailės institute.

Nuo 1985 m. dalyvavo parodose.

Nuo 1992 m. dailininkų grupės „1“ narys.

Dėstė Vilniaus dailės akademijos piešimo katedroje.

Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

Paroda veiks iki gegužės 15 d.