LNDT spektaklis „Trys seserys“

Režisierė Yana Ross: „Prieš porą metų sėdėdama kavinėje Vilniuje stebėjau tokį vaizdą: užėjo graži karininkų kompanija (lenkų lakūnai) su lietuvaitėmis už parankių. Valgė, šoko, juokėsi, o man kažkodėl tai priminė Europą prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai kariuomenė buvo mobilizuota, vyko tarptautinės pratybos ir, aišku, mezgėsi tarptautiniai romanai… Pajutau, kad A. Čechovas apie tai rašė likus vos daugiau nei dešimtmečiui iki Pirmojo pasaulinio karo, kai padėtis Europoje buvo labai panaši į dabartinę.
Pjesės „Trys seserys“ negaliu atskirti nuo visos teatrinės A. Čechovo kūrybos. Man atrodo, jis rašė vieną ilgą nesibaigiančią pjesę. Tos pačios temos, tie patys personažai – tik su kitais vardais. Bet viskas yra apie labai trapią ir trumpą mūsų egzistenciją šitoje žemėje. Apie tai, kiek mes turime drąsos priimti atsakomybę už sąmoningą sekundę, vadinamą gyvybe.

A. Čechovas į praeitį žiūri labai pragmatiškai ir ciniškai. Kai, pavyzdžiui, vienas iš personažų sako, kad po dviejų šimtų metų žmonės pasikeis, tai skamba kaip puiki gydytojo ironija. Žmogaus atmintis trumpa, ir jeigu jis tam tikrų dalykų nepatirs savo kailiu, iš praeities nepasimokys. Labai patogu kaltinti dabartinę kartą ir laiką, nostalgiškai kalbėti apie praeitį, kai viskas buvo lėčiau, mandagiau ir pigiau… Bet tai ir yra senosios kultūros demaskavimas, generacijų duobė, kurią A. Čechovas išryškina.
Čechovas neturi iliuzijų dėl žmogaus prigimties. Jis labai blaiviai mato kiekvieną gyvenimo etapą, išanalizuoja ir prapjauna sielos pūlinį – kaip geras chirurgas.“