Meistriškumo pamoka “Maria Callas”

„Absoliuti primadona”, „neprilygstamoji”, „dieviškoji” – tai tik keletas didžiosios praėjusio šimtmečio operos primadonos Marios Callas meistriškumą apibūdinančių epitetų. „Tai žvaigždžių žvaigždė, karalienė, valdovė, ragana, burtininkė, lakštingala”, – žavėjosi garsusis madų imperijos kūrėjas Saint Laurent’as. Tačiau kiti ją vadino prisukama lakštingala, cirkininke, diletante, nebyliojo kino aktore…

Kalbėjo, kad ji gadina publikos skonį, garbius žiūrovus paversdama fanatikų sambūriu, o teatrą – stadionu ar koridos aikšte.

aPačios primadonos gyvenimas buvo ir dramatiškas, ir pasakiškas, primenantis bjauriojo ančiuko virtimą gulbe. Nerangi mergiotė virto neatremiamo grožio ir žavesio moterimi, kurios balsas skambėjo visose didžiosiose pasaulio operos scenose: Romos operoje, Milano „La Scala”, Londono „Covent Garden”, Paryžiaus „Grand Opera”, Čikagos „Lyric Opera”, Niujorko „Metropolitan Opera”.

Tačiau šią pasaką lydėjo drama: konfliktai su jos nemylėjusia motina, žiauri profesinė kova, santuoka su 30 metų vyresniu ir jos talentą išnaudojusių plytinių savininku, pagaliau tiek šią santuoką, tiek pačią Callas sužlugdžiusi jos beprotiška ir nelaiminga meilė graikų milijardieriui.

Amerikiečių dramaturgas Terrence’as McNally pjesėje „Meistriškumo pamoka”, apdovanota prestižiniu „Tony Award” prizu, atkuria 1972 metus, kai dainininkė vedė meistriškumo kursus garsiojoje Niujorko Juilliardo mokykloje. Maria Callas vaizduojama savo šlovės saulėlydyje, jau praradusi savo įstabųjį balsą, bet ne dvasinį maksimalizmą, kurio ji reikalauja ir iš savo studentų. Ją nuolat užplūstančiuose prisiminimuose regime ir ankstesnį triumfą, ir asmeninio gyvenimo peripetijas. Emocijų proveržiai, kandus sąmojis ir skrydis muzikos garsais atveria primadonos talentą, stiprybę ir pažeidžiamumą.