Muzikinis spektaklis – performansas 𝐀𝐔𝐒̌𝐑𝐀 𝐅𝐎𝐔𝐂𝐀𝐔𝐋𝐓 𝐒̌𝐄𝐒̌𝐄̇𝐋𝐘𝐉𝐄

𝐏 𝐫 𝐞 𝐦 𝐣 𝐞 𝐫 𝐚
𝐀𝐔𝐒̌𝐑𝐀 𝐅𝐎𝐔𝐂𝐀𝐔𝐋𝐓 𝐒̌𝐄𝐒̌𝐄̇𝐋𝐘𝐉𝐄
𝑁𝑜𝑘𝑡𝑖𝑢𝑟𝑛𝑎𝑠 𝑎𝑘𝑡𝑜𝑟𝑒𝑖, 𝑏𝑎𝑙𝑠𝑎𝑚𝑠 𝑖𝑟 𝑝𝑒𝑟𝑘𝑢𝑠𝑖𝑗𝑎𝑖

Tekstas: Michel Foucault ir Aušra Kaziliūnaitė
Muzika: Kristupas Bubnelis
Režisūra: Augustas Gornatkevičius
Video: Ūla Valentaitė ir Karolina Latvytė Bibiano
Choreografija: Denisas Kolomyckis
Scenografija: Liudvikas Kesminas, Barbora Matonytė
Atlikėjai: Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“, Pavelas Giunteris (perkusija), Guntars Freibergs (perkusija, Latvija), aktorė Ligita Kondrotaitė
Dirigentas: Linas Balandis

XVIII a. teisės teoretikas, filosofas ir aktyvus reformų iniciatorius Jeremis Benthamas sukūrė idealaus kalėjimo panoptikono modelį. Sumanytojas jį įsivaizdavo kaip žiedinį pastatą, kurio vidinė ir išorinė pusės yra skaidrios ir permatomos, o pats „žiedas“ padalintas neperregimomis pertvaromis į vienutes. Jo viduryje stūkso bokštas, nuo kurio plieskia ryški šviesa. Mechanizmo efektyvumo principas – žvilgsnio asimetrija. Vienutėje esantis kalinys niekada nemato to, kas yra bokšte, bet pats visuomet jaučiasi stebimas. Galiausiai šis žinojimas, kad esi nuolat matomas, individus paverčia paklusnia mase, kurie patys sau tampa ir kaliniais, ir prižiūrėtojais.

J. Benthamo kruopščiai iki smulkiausių detalių aprašyta panoptikono idėja prancūzų mąstytojui Micheliui Foucault pasitarnavo kaip svarbi nuoroda, padėjusi 1975 m. pasirodžiusioje knygoje „Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas“ atskleisti šiuos laikus persmelkusius galios mechanizmus. Apmąstydamas galios klausimą Foucault tyrinėja priežiūros ir prisižiūrėjimo mechanizmus. Jam panoptikonas jau nebe pastatas, o visos visuomenės karkasas, kuriame individai kiekvieną akimirką įgyvendina savo pačių pavergimą. J. Benthamo panoptinio kalėjimo sampratą Foucault naudoja kaip metaforą, atskleidžiančią galios pasklidimą bei cirkuliaciją visuomenės kūne.

Su šia anonimiška, visur pasklidusia ir performatyvia galia, numatančia ir status quo, ir pasipriešinimą jam, visur dalyvaujančia bei dalyvaujama, sunku susitaikyti ir ją pripažinti. Šita Foucault galios samprata tokia totali ir bekompromisė, kad Foucault galios etapo darbų kritikai buvo linkę atmesti šiuos tyrimus kaip pernelyg pasiteisinusius ir nepaliekančius už galios ribų besireiškiančios rezistencijos galimybės.

Muzikinio spektaklio – performanso metu scenoje apmąstoma šiuolaikinio individo, tapusio savo paties pavergimo principu, drama. Nuo pašalinio stebėtojo akių pailsėti galima, tačiau kaip išvengti nuolatos disciplinuojančio ir negailestingai kiekvieną neatitikimą sistemai, etalonui, fiksuojančio savo paties žvilgsnio nukreipto tiesiai į save? Noras būti geriausia savo paties versija, siekimas be atvangos nuolat būti produktyviu, nei akimirkai nestabtelėjanti mikro galios tinklų cirkuliacija, perdegimas, neviltis ir daugybė su šiomis temomis susijusių niuansų, tokių pažįstamų šiuolaikiniam žmogui, skirtingomis variacijomis nuskamba šio pasirodymo metu.

Vieni talentingiausių jaunųjų šiuolaikinių lietuvių kūrėjų šiam projektui susivienija tam, kad pasitelkę menines priemones drauge prisiliestų prie Foucault atskleistos galios santykių aklavietės, kurioje, regis, nematyti jokios rezistencijos ar alternatyvos galimybės.

Poetė, rašytoja, filosofė ir humanitarinių mokslų daktarė, savo disertaciją Vilniaus universitete apsigynusi iš M. Foucault filosofijos, Aušra Kaziliūnaitė muzikiniam performansui sukurtame tekste paties M. Foucault žodžius derina su poetiniais tekstais. Postmodernios XX a. prancūzų filosofijos ir naujojo romantizmo, savyje talpinančio neatsitiktinę pastangą bet kokia kaina išlikti naiviam, kontrastas leidžia žiūrovui bent akies krašteliu dirstelėti anapus mikro galios tinklų.

Režisierius Augustas Gornatkevičius šiam skirtingų kartų, socialinių statusų, lyčių ir net kalbos stilių pokalbiui įbalsinti pasitelkia debatų formą. Šią muzikinio performanso sceninio pateikimo idėją jis pasiskolina iš tikrų 1971 metais Nyderlanduose, Eindhoveno technologijos universitete, vykusių M. Foucault bei Noamo Chomskio debatų.

Muzikinio performanso metu pasitelkus vaizdo ir garso montažą bei deepfake scenoje pasirodo ir pats M. Foucault, įkūnijamas puikios aktorės Ligitos Kondrotaitės. Ypatingas vaidmuo pasirodyme skiriamas chorui Polifonija, įgarsinančiam visuomenės balsą. Kompozitoriaus Kristupo Bubnelio kompoziciją bei Deniso Kolomyckio choreografiją atliekantis garsus choras čia atsiskleidžia visiškai naujame ir iki šiol dar nematytame formate.

Organizatoriai: KĮ „Polifonija“, Šiaulių dailės galerija

Finansuoja: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kompozitorių sąjunga, Asociacija LATGA, Lietuvos kultūros taryba, Šiaulių miesto savivaldybė

Bilietus platina – TicketMarket.lt
Kaina 7 Eur ir 5 Eur (su nuolaida moksleiviams, studentams, senjorams bei neįgaliesiems)