Spektaklis „Dibukas”

Režisierius – Raimundas Banionis
Dailininkas – Sergėjus Bocullo
Kostiumų dailininkė – Daiva Petrulytė
Kompozitorius – Faustas Latėnas
Choreografija – Vesta Grabštaitė
Vaizdo projekcijų autorius – Mindaugas Daugėla
Iš rusų kalbos vertė Virginija Žukauskienė

VAIDINA:

Chonenas – Anicetas Gendvilas, Aurimas Žvinys
Senderis – Sigitas Jakubauskas
Lėja – Inga Jarkova, Agnė Kiškytė
Enochas – Vladas Baranauskas, Rolandas Dovydaitis
Frada – Lina Bocytė
1-asis senukas – Eduardas Pauliukonis
2-asis senukas – Juozas Bindokas
Moteris – Nomeda Bėčiūtė
Mergaitė – Dominyka Stankutė (teatro bendradarbė)

Mistinė muzikinė drama „Dibukas“ – spektaklis-sakmė, paremta žydų tautosaka, mistika ir giliu psichologiškumu. Turtingas pirklys nori ištekinti savo dukterį Lėją už pasiturinčio ir išvaizdaus jaunuolio, nepaisydamas merginos jausmų dingusiam mylimajam ir jaunystės draugui duoto pažado, kad jų vaikai susituoks. Mylimasis Chonenas į miestą netikėtai grįžta vestuvių išvakarėse, įvaldęs mistines Kabalos galias. Visus planus apverčia mįslinga jaunuolio mirtis ir dar paslaptingesnis Lėjos negalavimas. Dvi mylimųjų sielos apsigyvena viename kūne, kad galėtų būti kartu amžinai. Tėvas susirūpina, kokia liga įsimetė į dukters kūną, ir kreipiasi pagalbos į rabiną. Amžinas klausimas: meilė – tai dovana, liga ar apsėdimas?

Žydų folklore dibuku vadinama „nuoga siela“, kuri, palikusi mirusiojo kūną, neiškeliauja į aną pasaulį, o įsiskverbia į gyvo žmogaus kūną ir sielą. Tokią esybę, priklausančią dviem pasauliams, dibuką, išvaryti gali tik rabino egzorcizmas. Iš tiesų autentiškas liaudies legendos tekstas neegzistuoja. Padavimai apie dibuką nuo XVI a. plito tarp Vidurio ir Rytų Europos žydų. Juos išpopuliarino, beje, Vilniuje 1916 m. Simono Anskio (Šlomo Zeinvelio Rappoporto) jidiš kalba parašyta pjesė „Dibukas“. Autorius ją parašė po 1914 m. etnografinės kelionės po chasidų gyvenamas vietoves Vakarų Ukrainoje, kur domėjosi turtinga liaudies tautosaka, gražiomis sakmėmis, mistinėmis Kabalos mįslėmis. Pjesėje atkurti chasidų papročiai ir religinės apeigos patraukė ne vieną kūrėją. Pjesė 1920 m. buvo pastatyta Vilniaus dramos teatre, metais vėliau – Niujorke, 1922 m. Maskvoje, žydų teatre-studijoje „Habima“, itin sėkmingai ją režisavo Jevgenijus Vachtangovas. Drama įgijo tarptautinę šlovę: buvo ne vieną kartą ekranizuota, statoma teatre ir televizijoje, pagal ją sukurta daug muzikos kūrinių, baletas ir opera. 1937 m. ji tapo vieno geriausių lenkų prieškario filmo pagrindu. Jau mūsų laikais ją teatre ir televizijoje interpretavo Andrzejus Wajda, Agnieszka Holland, Hanna Krall, Krzysztofas Warlikowskis. Įdomus sutapimas, kad kaip tik 2014 m. (taip pačiais metais, kaip ir Šiaulių dramos teatras) pjesę „Dibukas“ pastatė ir žydų išeivijos „Gešerio“ teatras Tel Avive (Izraelis). Dibukas kūrėjams buvo pretekstas susimąstyti apie žmogaus ribas, mirties ir meilės galią.

Aleks Tarn (Aleksejus Tarnovickis) – žydų kilmės rusiškai kuriantis rašytojas, gimęs 1955 m. vasario 20 d. Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, augęs Sankt Peterburge, nuo 1989 m. gyvenantis Izraelyje. Pagal išsilavinimą fizikas-matematikas, pradėjęs rašyti tik nuo 2002 m. Aleks Tarn literatūriniu slapyvardžiu, savo bibliografijoje jau turi keliasdešimt kūrinių: nuo publicistikos ir scenarijų iki pjesių ir romanų.

Liaudies gelmėse gimusią legendą apie dibuką, naudodamasis Simono Anskio pjesės motyvais, Aleks Tarn interpretuoja savaip. S. Anskio pjesės tekstas, kuris buvo laikomas dingusiu, kol XX a. pabaigoje rastas carinės cenzūros archyve, tarnauja tik kaip pirminis šaltinis. Iš pjesės originalo autorius skolinasi pagrindinių veikėjų vardus ir chasidų folkloro pavyzdžius. Turtingo pirklio dukters Lėjos vaidmuo dramoje tampa pagrindinis, nes juo perteikiama pasirinkimo problema: tarp vienatvės ir meilės, gyvenimo ir mirties, o gal amžinybės?.. Meilė nugali viską, net mirtį, tiesiog ją paneigdama.

Režisierius Raimundas Banionis žvelgia dar plačiau: „Spektaklio pagrindas – tautosaka, tačiau mane ne itin domina konkreti žydų etnografija, folkloras, mistika ir religija. Svarbiau žydiškos kultūros kontekste bendražmogiški aspektai – meilė, mirtis, aistros. Ir dar tas nuolatinis per amžius vejamos žydų tautos laimės ir išsigelbėjimo ieškojimas, net kai vienintelė galimybė tapti laimingu – pabėgimas į svajonių, fantazijų ir paveikslų pasaulį“.

500 metų gyvuojanti žydų tautos sakmė, užrašyta lygiai prieš 100 metų Ukrainoje, pasaulinėje scenoje pirmąsyk realizuota Lietuvoje, atgimsta Šiaulių dramos teatre mistinėje muzikinėje dramoje „Dibukas“, kuri gali pakeisti laisvės, meilės, mirties, praeities ir dabarties ryšio sampratą.

Spektaklio trukmė – 2 val. 30 min.