Spektaklis „Found found found“

Režisierius – Naubertas Jasinskas
Dramaturgė – Dovilė Zavedskaitė
Kompozitorius – Gintaras Sodeika
Architektė – Eglė Kliučinskaitė
Video menininkas – Ričard Žigis
Kostiumų dailininkė – Dovilė Gudačiauskaitė
Šviesų dailininkas – Dainius Urbonis
Choreografė – Ieva Navickaitė
Režisieriaus asistentė – Janina Kanapienė

„Found found found“ – režisieriaus Nauberto Jasinsko spektaklis, gimęs iš bendro laiko su kūrybine komanda, praleisto kartu tyrinėjant Jono Meko fenomeną, apmąstant, skaitant, žiūrint jo kūrinius, patiriant jį per jo draugus, jo geografiją ir kasdienybės filosofiją. Kūrybinės komandos tikslas – ne reprezentuoti Meko asmenybę ir idėjas, bet įsigyventi į jo žvilgsnį, mėginti užčiuopti jo pulsą ir iš šios būsenos kurti savitą pasaulį. „Found found found“ kuriamas neakcentuojant vienos meninės formos: meninis krūvis čia keliauja nuo muzikos prie vaizdo citatos, nuo dramaturginio srauto prie kostiumo kaip istorijos ar architektūros kaip instaliacijos. Žiūrovai kviečiami iš arti patirti spektaklio tikrovę – spektaklis stebimas pačioje scenos erdvėje.

Spektaklio tvarumas – vienas iš režisieriaus kūrybinių tikslų: „Norisi tvarumo idėjas taikyti ne tik buity, bet ir perkelti į sceną. Viena iš mūsų kūrybinių sąlygų buvo procese naudoti kuo daugiau nebereikalingų daiktų, iš jų sukurti scenografijos pamatą.“ Todėl architektė Eglė Kliučinskaitė spektaklio scenografijai naudojo iš įvairių Lietuvos miestų surinktą medieną, tekstilę, daiktus. Kostiumų dailininkė Dovilė Gudačiauskaitė kostiumams kurti naudojo senus altorių užtiesalus, užuolaidas, audinius, kurie į sceną atsineša savo atmintį.

Režisierius Naubertas Jasinskas: „Ką aš noriu pasakyti šiuo spektakliu? Nieko nenoriu pasakyti. Juk apie ką yra visi Meko filmai, tekstai, selfiai? Apie tai, kad visi tie, kurie žino atsakymus, yra neteisūs. Tad jeigu mums pavyks padaryti spektaklį, kuris turės atsakymą, mes būsime pralaimėję. Man svarbiausia spektakliu sukelti jausmą, arba to jausmo antrininką, kurį mums sukėlė Mekas. Tik tiek.“

Dramaturgė Dovilė Zavedskaitė: „Norime pakviesti žiūrovus mąstyti ne tiek apie aukštąjį meną, kurį Mekas, ko gero, pavadintų veikiau pretenzija, kiek apie savo dienų grožį, apie mus supančią aplinką. Pakviesti žvelgti į savo namus, savo žmones, savo medžius lyg pro kameros akutę, kuri juos iškerpa iš realybės, pagražina, susvarbina. Mokėti gyventi savo gyvenimą kaip galima geriau – tai yra svarbiausias menas. Tam visada kvietė Mekas, tam norime pakviesti ir mes.“

Spektaklyje naudojamos ištraukos iš Jono Meko filmų „Reminiscencijos iš kelionės į Lietuvą“ (1972) ir „Ištraukos iš laimingo žmogaus gyvenimo“ (2012), vaizdo medžiaga iš Arūno Kulikausko asmeninio archyvo bei fragmentai iš kūrybinės komandos asmeninių archyvų.