KOVO 24 D., PENKTADIENĮ, 17.00 VAL. ŠIAULIŲ DAILĖS GALERIJOJE ATIDAROMOS NET TRYS MENININKŲ PARODOS

Parodos veiks iki balandžio 15 d.

KRISTINOS MAŽEIKAITĖS PARODA „ŽEMĖ DEGĖ, BET NIEKAS TO NEPASTEBĖJO“

Mano kūryboje dominuoja transformacijos principas, kai pirminis vaizdas yra perkuriamas, transformuojamas, vizijai realizuoti. Mano tapybai taip pat didelį poveikį yra padaręs domėjimasis architektūra. Paveikslai tarsi konstruojami, „statomi“ iš skirtingų potėpių, linijų, dėmių, pasitelkiant griežtus komponavimo principus, Gilles Deleuze žodžiais tariant, iš pradinio chaoso įvedama griežta, struktūruota tvarka. Ne kartą esu girdėjus mano paveikslus apibūdinant kaip architektūriškus. Manau, tokį pojūtį lemia ir tai, kad nors mano tapyba ekspresyvi, gestinė, joje nėra atsitiktinio proveržio, neapgalvotos konvulsijos. Kiekvienas potėpis turi savo vietą. Architektūros principai atsispindi ir parodos eksponavime, kur ypatingas dėmesys skiriamas į tai, kaip žiūrovas vaikščios po erdvę, koks pojūtis bus kuriamas, kokie vizualiniai ryšiai atsivers. Galiausiai, apibūdindama savo paveikslus pasitelkiu figuratyvumo sąvoką. Čia vėlgi perinterpretuoju Gilles Deleuze filosofiją ir figuratyvo sampratą, kurią jis apibūdina kaip grynai nenaratyvinę, išsivadavusią nuo bet kokių klišių. Figūros elementą aš sieju su visa drobe – paveikslas kaip figūra su taktilinėmis savybėmis. Paveikslas, kuris Tave traukia, slegia, primena.

Sujungus visus šiuos elementus, kuriamas daugiasluoksnis paveikslas, kur sugula ne tik dažų sluoksniai ar meno istorijos įtakos, bet ir atminties, patirties sluoksniai. Iš vienos pusės gali atrodyti, kad tai tik tapybos darbas, tik „gražus“ peizažas. Bet per suakumuliuotus spalvinius kodus ir tapybines raiškos priemones, ramus peizažo vaizdas gali savyje talpinti ir skaudžią atmintį. Taip asmeninės patirtys tampa bendromis. Čia nebėra vieno konkretaus peizažo, nebėra vienos konkrečios lokacijos. Tai yra tik visi Tavo kada nors patirti peizažai, ir laikas, tekėjęs pro juos.

APIE MENININKĘ:

Kristina Mažeikaitė (g. 1987,Vilniuje) – menininkė, tapytoja. Tapydama ji eksperimentuoja su mega formato drobėmis ir tapybinėmis raiškos teikiamomis galimybėmis. Pasitelkdama abstrahuotą raišką ir atsisakydama naratyvinio vaizdo, autorė nagrinėja žemės sandaros struktūras, laiko tėkmės, egzistencinės būties patirtis. Jungdama koncepciją su tapybine forma, paveikslais kuria taktilines patirtis. Todėl kiekvienos parodos architektūra – tai įtrauki paveikslų instaliacija. Tapytoja 2015 metais baigė Vilniaus dailės akademiją, tapybos magistrantūrą; 2014 m. pelnė Ary Stillman vardo stipendiją. Kūriniai eksponuoti individualiose parodose: „Gates to the Garden“ (Vilniaus rotušė, 2023), „Niekieno žemė“ (galerija „Arka“, 2021), „Saudade“ (Antano Mončio namai-muziejus, 2021), „Degančios saulės namai“ (Pamėnkalnio galerija, 2018), „Rojaus obuoliukai“ (Šv. Jono gatvės galerija, 2018), „Tapytojo peizažas“ (Energetikos ir technikos muziejus, 2016) ir kt.

ŠIAULIEČIŲ MENININKŲ SIGITO PRANCUIČIO IR RIMANTO BUIVYDO TEMINĖ PARODA „NATIURMORTAS“

Nepaisant dirbtuvių kaimynystės, Rimantas Buivydas ir Sigitas Prancuitis gyvena labai skirtingose meninėse orbitose. Bet yra temų, kurios pajėgios apjungti pačias didžiausias skirtybes. Kokie bebūtų įvairūs menininkai, avangardistai ir klasikai, kubistai ir postmodernistai – nei vienam iš jų nepavyko išvengti natiurmorto siužeto. Šį kartą per natiurmorto prizmę į savo kūrybą mums siūlo pažvelgti Rimantas Buivydas ir Sigitas Prancuitis. Asambliažai, skaitmeninė grafika, tapyba šių menininkų vaizduotėje paklūsta natiurmorto dėsniams, kurie suteikia parodai vientisumo ir pateikia išplėstą natiurmorto suvokimo galimybę. Pikseliai šoka kartu su lėkštėmis, pamesti raktai su žiedlapiais. Viskas susibėga į klasikinio natiurmorto kompozicijas, kurių mūsų namuose taip pat gausu – garažo ar virtuvės lentynoje, ant svetainės stalo ar knygų sekcijoje. Menininkai labai mėgsta daiktų laisvę, todėl ir mums padeda pamatyti juose slypintį savitikslį grožį.

APIE PARODOS AUTORIUS

Sigitas Prancuitis (g. 1946 m., Jakiškiuose, Joniškio r.) – dailininkas (tapytojas, grafikas). 1974 m. baigė Lietuvos valstybiniame dailės institute baigė tapybą (mokytojai – Silvestras Džiaukštas, Jonas Švažas). Dirbo Šiaulių dailės mokykloje. Dailės parodose dalyvauja nuo 1974 m. S. Prancuitis tapo natiurmortus, portretus, asociatyvines kompozicijas, tačiau tai nėra „gryni“ žanrai – viename ir tame pačiame paveiksle galima atrasti visų žanrų elementų. Ankstyvieji S. Prancuičio paveikslai, pasižymi baigtumu, jie dažniausiai šviesaus kolorito, jautrių toninių niuansų. Tai – nuotaikos paveikslai, artimi bendrajai lietuvių koloristinei krypčiai, o kartu jau gerokai ir nutolusiai nuo tradicinės mokyklos principų. Vėlyviausioje dailininko kūryboje ryškūs bandymai brautis į naujas modernistines kryptis panaudojant pačias netikėčiausias medžiagas.

Rimantas Tomas Buivydas (g. 1939 m. Kaune) – lietuvių grafikas. 1964 m. baigė Lietuvos dailės institutą, 1970–2005 m. dėstė tuometiniame Šiaulių universitete (iki 1997  m. – Šiaulių pedagoginis universitetas). Menotyros mokslų daktaras, docentas. Nuo 1963 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Kūryboje vyrauja urbanistiniai peizažai kuriuose raiškiu, konstruktyviu linijų bei dėmių piešiniu perteikiamos žmogaus ir gamtos sąsajos su pramoniniu peizažu. Paskutiniais metais R. Buivydas aktyviai eksperimentuoja skaitmeninės grafikos srityje.

UKRAINIEČIO GATVĖS MENININKO HUDO PARODA „EMOCIJOS PER KARO PRIZMĘ”

„Kaip menininkas, dirbu su žmonių emocijomis, noriu perteikti neviltį, piktį, nesusipratimą, nusivylimą, – visas emocijas, kurias jaučiau būdamas tiesioginis šiandienos įvykių Ukrainoje dalyvis, taip pat valdžios godumą, pyktį, propagandą, priešingą pusę. Kurdamas šiuos darbus likau ištikimas savo stilistikai, kurią naudoju jau 7 metus. Noriu jausti, kad kūriniai persmelkti siaubo ir įvykių etniškumo, nes kūrybai mane įkvepia viduramžių graviūros. Vaikystėje daug laiko praleisdavau kaime, tyrinėdavau aplinką, todėl pirmą kūrinių sluoksnį sudaryto augalijos vaizdai, tokie, kokius prisimenu iš vaikystės. Šie sutampa ir persipina su tamsiomis, su karu susijusiomis emocijomis, kurios susikirstytos į baltas ir juodas linijas, tarsi schematiškai atspindinčias žmonių požiūrį į šį karą.“ – Anton Hudo.