Vidaus ligų gydytojui aplinkybės lėmė gydyti sergančiuosius COVID-19 liga

Kaip ir viso pasaulio medikams, taip ir Respublikinės Šiaulių ligoninės vidaus ligų gydytojui Augustinui Jokšui, neteko mokytis gydyti sergančiųjų COVID-19infekcija. Daugiau nei metus, nuo antrosios bangos protrūkio, tenka dirbti Infekcinių ligų skyriuje, tačiau tikrajai infektologijai šis darbas neprilygsta – nėra ligų įvairovės. Dėl vienintelės, tačiau klastingos ir pavojingos ligos gydantis pacientus gydytojas iki šiol negali įprasti nei prie dažnai matomų netekčių, nei prie gyvenimo kokybę pažeidžiančių komplikacijų. Įprato tik prie vieno – pradžioje labai varginusios aprangos ir nuo akinių ir kaukės liekančių įspaudų veide.  

Tėvų noras pasiteisino
Už tai, kad šiandien dirba gydytoju ir puikiai jaučiasi „savo rogėse“ Respublikinės Šiaulių ligoninės  vidaus ligų gydytojas Augustinas Jokšas dėkingas tėvams. Mokydamasis Skuodo anuometinės Bartuvos vidurinės mokyklos 10-oje klasėje dar nežinojo, kuo norėtų būti. Puikiai besimokančiam sūnui tėvai patarė rinktis gydytojo profesiją ir jis ne tik pritarė tėvų pasiūlymui, bet, įgiję mokyklos baigimo atestatą, pasuko į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą Kaune.  
Medicinos studijos būsimajam gydytojui patiko ir nei karto neteko gailėtis, pasirinkus šią profesiją. „Ar rinkčiausi antrą kartą tą pačią specialybę –  nežinau, bet kitos, atsarginės specialybės, niekada nebuvo. Neįgyvendintų laisvalaikio pomėgių yra mintyse, gal jie ir bus įgyvendinti, bet profesija jau netaps“, – sako gydytojas A. Jokšas. 
Baigęs bendrąją mediciną ir 2016 metais įstojęs į vidaus ligų rezidentūrą, Augustinas trejus metus  rezidentūrą atliko Kauno klinikose. Po metų nusprendė įsidarbinti Respublikinės Šiaulių ligoninės Skubiosios medicinos pagalbos skyriuje, kur atvykdavo budėti. Patiko jaunam gydytojui darbas šioje ligoninėje ir nusprendė paskutiniuosius, 2019-uosius rezidentūros metus, dirbti ligoninės Vidaus ligų skyriuje. Čia planavo ir likti, gavęs gydytojo diplomą. „Buvo žinoma aplinka, žinomi žmonės ir norėjosi čia dirbti“, – sako gydytojas.
Šis planas liko neįgyvendintas. Metus ir du mėnesius teko dirbti rezidentūroje pagal specialybę. Išėjęs atostogų A. Jokšas neįtarė, kad grįžęs į savo darbo vietą nebepateks. 

Pirmųjų pacientų – labai daug
Dar atostogaujant šalyje prasidėjo COVID-19 infekcijos  protrūkis – įsisiūbavo antroji banga. Grįžusiam iš atostogų Augustinui buvo pasiūlyta dirbti Infekcinių ligų skyriuje. Jau pirmą dieną skyrius buvo pilnas sergančiųjų, tad gydytojas net negali pasakyti, koks buvo jo pirmas pacientas ir kaip jis jautėsi – pacientų vienu metu buvo daug. 
Šiame skyriuje teko dirbti kelis mėnesius, iš jo buvo įdarbintas izoliaciniame skyriuje, kur taip pat praėjo keli mėnesiai. Paskutinius rezidentūros mėnesius vėl buvo grąžintas į Infekcinių ligų skyrių. Taip būsimasis vidaus ligų skyriaus gydytojas neplanuotai specializavosi vienos infekcinės ligos gydyme ir, apsigynęs diplominį darbą, vėl grįžo į Respublikinę Šiaulių ligoninę. Šį kartą jaunas specialistas dirbti vidaus ligų gydytojų paskirtas į Tuberkuliozės ir plaučių ligų klinikos Pulmonologijos skyrių, kur stigo gydytojų. Pastiprinimas labai pradžiugino klinikos vadovės pareigas laikinai einančią gydytoją pulmonologę Astą Žaliukienę.
Džiaugsmas truko neilgai – ėmė kilti trečioji COVID-19 infekcijos banga ir skyrius vėl buvo uždarytas. Tuberkuliozės ligų skyriuje, kurios pacientai iškelti į Psichiatrijos kliniką, vėl įkurtas Infekcinių ligų skyrius,  kuriame  ir įdarbintas neseniai gydytojo diplomą gavęs gydytojas Augustinas Jokšas.  
„Darbą infekcinių ligų skyriuje reikėjo rinktis ne dėl noro – tokios susiklostė aplinkybės, niekas negalėjo numatyti ir žinoti, kad taip bus“, – sako gydytojas Augustinas. 

Gydymas standartinis 
Dirbant Infekcinių ligų skyriuje tenka gydyti tik vieną ligą – COVID-19. Kai nėra infekcinių ligų įvairovės ir tikros infektologijos gydytojas nelabai jaučia. Juolab, kad anksčiau ar vėliau pandemija praeis, ir, tikėtina, kad gyvenimas grįš į įprastas vėžes. 
Pasak A. Jokšo, COVID-19 infekcijos gydymas yra standartinis. Pirmiausia pacientui skiriami antikoaguliantai, saugantys nuo krešulių susidarymo, nes pacientams dažnai susidaro trombozės ir embolijos. Sergantiems vidutine ir sunkia forma ir kai nustatoma antrinė bakterinė pneumonija, dažnai skiriami antibiotikai. Sunkios būklės ligoniams, kai nustatomas ryškus kvėpavimo funkcijos nepakankamumas, skiriami gliukokortikoidai. Kai kuriems pacientams, atitinkantiems brangaus ir efektyvaus vaisto skyrimo kriterijus, skiriamas specifinis gydymas remdesiviru – antivirusiniu vaistu. Skiriamas pacientams  ir deguonis, kurio būtinumas nustatomas, matuojant kraujo saturaciją. Ir tokių pacientų, kuriems skiriamas deguonis, daugiau negu pusė. Medikas sako, kad dauguma pasveiksta, tačiau balse optimizmo nedaug, nes yra ir nepasveikusių. 
Ypač jauną gydytoją slegia netikėtos pacientų mirtys, kai to visai nesitikima. Sunkiausia matyti, kaip pacientas akyse blogėja kiekvieną dieną, kiekvieną minutę. Kartais dienos bėgyje žmogus silpsta ir gydytojas puikiai žino, kad jis ir toliau blogės, nes jau viskas padaryta ir nieko daugiau žmogui nebegali padėti. Dauguma tarp išeinančiųjų į Anapilį – vyresnio amžiaus pacientai, bet yra ir jaunesnių. Pastarieji, kai diagnozuotas sunkus kvėpavimo nepakankamumas, visada kelia didžiausią nerimą, nes niekas nenori, kad jaunas žmogus išeitų. 
Augustinas Jokšas sako, kad liga labai klastinga, netgi jauną ir ištvermingą žmogų gali užklupti sunki ligos forma, ir ne vienas jaunas žmogus, nesulaukęs ir keturiasdešimties, išvyko iš skyriaus, diagnozavus sunkias komplikacijas: kvėpavimo nepakankamumą, dėl kurio teks gyventi su deguonies aparatu. Kitam lieka   fizinio krūvio netoleravimas, dėl kurio žmogus greitai dūsta. Nors vizualiai jis niekuo nepasikeitęs ir nesiskiria iš kitų, tačiau gyvenimo kokybė labai prastėja. 
Paprašytas papasakoti keletą išskirtinių atvejų, gydytojas atsisako. „Dirbdamas Infekcinių ligų skyriuje matau pacientus tik pačioje ūmiausioje ligos fazėje. Sunkesnės būklės gydytojui įdomesnės profesiniu požiūriu, tačiau apie tai pasakoti be paciento leidimo neturiu moralinės teisės“, – sako gydytojas. Juolab, kad niekad neteko sutikti buvusio sunkios būklės paciento ir jis nežino, kaip atsistato jo dėl persirgtos infekcijos prarastos jėgos.
Gali apie ligą gydytojas kalbėti ir iš savo patirties, nes teko pajusti COVID-19 ligos poveikį. Galėdamas matyti kaip kenčia sergantieji, gydomi ligoninėje, džiaugiasi, kad virusą įveikė lengvai. 

Gydytojai susivienijo 
Pacientų, sergančių COVID-19 ir gydomu Infekcinių ligų skyriuje lankymas yra itin ribojamas. Artimieji ryšį su jais palaiko telefonu. Kai paciento būklė blogėja ir artimieji nebegali jam paskambinti ir pasikalbėti, gydytojas turi apibūdinti situaciją artimiesiems. Ir tai – bene sunkiausia gydytojui skirta pareiga, nes dauguma artimųjų nesusitaiko su skaudžia realybe, netiki gydytojo žodžiais, nori patys pamatyti artimąjį. „Tuomet būna visko: ir pretenzijų, ir ašarų, žmonės ieško kaltų ir kaltininku tampa pirmas sutiktas medikas“, – dalinasi skaudžiais išgyvenimais gydytojas A. Jokšas. 
Pacientų lankytojų, netekusių artimųjų, skausmas ilgam lieka gydytojo širdyje, pakeisdamas ir jo jausmus, išgyvenimus. Daug ko nebūtų tekę patirti, jei ne ši pandemija. Ypač gydytojams, kurių 
gyvenimai ir planai, profesinės ambicijos liko nesvarbios. Teko susitelkti ir stoti prieš sunkiai įveikiamą virusą. Gydytojas prisiminė metų pradžioje kilusią bangą, kai prieš infekciją petys petin stojo ne tik infektologai, bet ir vidaus ligų gydytojai, ausų, nosies, gerklės ligų specialistai, nefrologai toksikologai, neurologai, jaunieji kardiologai. 
Anuomet, prisimena, dideliu sunkumu buvo apranga, kuria vilkėdamas gydytojas turi išbūti dvi-tris valandas. Dabar apranga jokio diskomforto nebesukelia ir dėmesio niekas nebeskiria ant nosies ir skruostu įsirėžiančios žymėms nuo akinių ir kaukės.  Problemų iškyla tik tada, kai būnant gydytojų kabinete, sužino, kad reikalinga skubi pagalba ir turi skubiai rengtis ir skubėti į skyrių. 
Augustinas džiaugiasi, kad dirbti tenka su pozityviai nusiteikusia komanda, geranoriškoje aplinkoje, kai medikai stengiasi padėti vieni kitiems. Buvo laikas, kai vyresnieji kolegos jam tiesė pagalbos ranką, dabar jau pats Augustinas gali patarti naujai į skyrių atėjusiam dirbti kolegai. Ši liga – tarsi nutiesė nematomus saitus tarp įvairių specialybių gydytojų, bendravimas tapo artimesnis, kurio dėka plečiasi pažintys ir patirtys. 

Zita Katkienė
Respublikinės Šiaulių ligoninės
viešųjų ryšių specialistė