Nežinomybė dėl profesijos jaunuolį atvedė į virtuvę: gastronominis nuotykis virto aistra gaminti

Drąsus, smalsus, visa galva pasineriantis į gyvenimo siųstus iššūkius ir nedvejodamas priimantis atsiveriančias galimybes. Tai šiaulietis Aurimas Glazauskas, jau septynerius metus besisemiantis kulinarijos vingrybių garsiausių šalies virtuvės šefų virtuvėse. 23 metų vaikinas džiaugiasi lemtingu gyvenimo pasirinkimu, tačiau neslepia – svajonės tapti virėju niekada neturėjo.

Mėgo ne gaminti, o valgyti

„Mano istorija nestandartinė. Aš nuo vaikystės mėgau tik valgyti, ne gaminti. Kai jau artėjo profesijos pasirinkimo metas, supratau, kad turiu kažką pasirinkti. Tikslaus atsakymo neradau. Žinojau, kad mėgstu maistą, nes jis suartina žmones. Todėl ir pasukau šiuo keliu“, – savo istoriją pradeda pasakoti A. Glazauskas.

Nors būdamas moksleiviu jaunas vyras sako neturėjęs jokio polinkio į maisto gamybą ir profesinį kelią pasirinko kone atsitiktinai, šiandien jis dėkingas savo intuicijai. A. Glazauskas sako, kad šis gyvenimo tarpsnis – tikras nuotykis, nes virėjo profesija kupina išbandymų ir neišsemiamų kūrybinių klodų.

Baigęs 10 klasių šiaulietis įstojo į Šiaulių technologijų mokymo centrą, Prekybos ir verslo skyrių. Jaunuolis įgavo vidurinį išsilavinimą ir tuo pat metu įgijo virėjo profesiją.

„Kai pradėjome eiti į mokyklos virtuvę, laboratoriją, tuomet ir atsirado susižavėjimas šia profesija ir suvokimas, kad dabar darau tai, kuo užsiimsiu visą gyvenimą. Labai greitai pasirodė pirmos galimybės – išvykau pagal „Erasmus“ programą į Daniją. Buvo be galo įdomi patirtis. Grįžęs į Šiaulius atlikau praktiką restorane. Iš pradžių labai bijojau daryti klaidų, viską rašiausi. Tačiau dabar galiu pasakyti, kas skiria gerus virėjus nuo geresnių ir geresnius nuo geriausių. Tai – patirtis, kurią sukaupiame per išbandymus ir klaidas“, – įsitikinęs A. Glazauskas.

Mokslas – visa ko pradžia

Pokalbio metu jaunas vyras verčia kulinarinio žurnalo puslapius – ten publikuota jo nuotrauka, istorija apie restoraną, kuriame sėmėsi žinių bei realizavo save maisto gamyboje. Mokslai profesinėje mokykloje – saugus pirmas žingsnis, o realus darbas restorano virtuvėje – lyg šaltas dušas, leidžiantis akimirksniu suprasti, ar šios profesijos rogėse jautiesi savas, tikina šiaulietis.

„Reali praktika ir išbandymai prasidėjo dirbant restorane. Didžiausia aistra ir susižavėjimas profesija ateina tuomet, kai virtuvėje įgauni pasitikėjimo savimi. Kai imiesi darbų ir darai juos geriausiai, kaip tik gali, tuomet pasidaro labai įdomu. Realios situacijos, su kuriomis susiduri virtuvėje, papildo turimą žinių bagažą“, – sako A. Glazauskas.

Tiesa, pašnekovas linkęs pabrėžti mokslų svarbą. „Atėjęs į virtuvę jau turi žinoti, kas bus, jei makaronus per ilgai paliksi vandenyje, – juokiasi. – Ugdymo įstaiga yra saugi aplinka klysti. Restorane tai gali kainuoti reputaciją. Jaunuolius, kurie svarsto rinktis virėjo kelią, skatinčiau pirmiausia įgyti žinių, o tuomet plaukti į platesnius vandenis“.

Virėjo profesiją buvęs Šiaulių TMC mokinys įvardija kaip žavią ir romantišką, tačiau labai nelengvą. Asmeninė šiauliečio patirtis rodo, kad gali prireikti daug laiko ir pastangų norint pasiekti užsibrėžtų tikslų.

Svajoja nedrąsiai

Šiuo metu A. Glazauskas dirba viename Šiaulių restorane. Jo profesinis laukas – darbas virtuvėje. Vyras rūpinasi, kad maistas, prieš atiduodant jį restorano svečiui, būtų skoningai pateiktas.

„Kitaip tariant, rūpinuosi, kaip atrodo maistas lėkštėje. Man visada rūpėjo estetika, todėl gyvenimas mane natūraliai atvedė būtent prie šios pozicijos. Man patinka ieškoti naujų būdų, kaip nustebinti svečius. Juk svarbiausia yra svečio nuomonė, jo emocija, nes virtuvėje mes dirbame ne dėl vienas kito, o dėl savo svečių. Žinoma, visada malonu išgirsti gerą žodį iš savo vadovo, virtuvės šefo, bet dirbame visgi dėl svečių. Žmonės, kurie ateina į restoraną, turi turėti malonią patirtį, idealiu atveju, jie išeina laimingesni nei atėjo“, – šypsosi virėjas.

Šiaulietis darbe laikosi tam tiktų savo paties sugalvotų taisyklių – niekada nesilyginti su kitais ir paisyti virtuvės šefo, pas kurį dirba, vizijos. Anot A. Glazausko, virtuvės darbuotojai yra lyg šefo įrankiai, antrosios jo rankos: „Mes išpildome jo viziją, bet tuo pačiu mokomės ir įgyjame žinių. O virtuvės šefai turi daug žinių, todėl smagu, kai jie noriai jomis dalijasi“.

Apie svajones jaunas vyras kalba nedrąsiai, mieliau renkasi gyvenimą šia diena ir didingų ateities planų nekuria. A. Glazausko teigimu, virėjo profesija neišsemiama, todėl kol kas viskas sukasi aplink nuolatinį mokymąsi ir tobulėjimą.