56-oji kasmetinė Šiaulių menininkų paroda

56-oji Šiaulių dailininkų paroda kasmet sukuria platformą, kurioje galima susipažinti, diskutuoti, vertinti meninę tradiciją iš skirtingų perspektyvų, palyginti kūrybinį potencialą lokaliame, respublikiniame bei tarptautiniame kontekste. Šiais metais Šiaulių dailės galerijoje bus galima išvysti tapybos, grafikos, skulptūros, keramikos, fotografijos ir kt. meno kūrinių. Parodoje dalyvauja virš 40 kūrėjų.

Parodos dalyviai:

Benas Alejūnas, Simona Bagdonaitė – Gubinienė, Rimas Bagdonas, Gediminas Beržinis, Eglė Bičkienė, Kazys Bimba, Vilius Biskis, Rimantas T. Buivydas, Ramūnas Dagys, Gitana Evseičikaitė, Ričardas Garbačiauskas, Egidijus Godliauskas, Arvydas Gudas, Žaneta Jasaitytė, Gitana Kaltanienė, Ieva Kavaliauskaitė, Virginijus Kinčinaitis, Vaiva Kovieraitė – Trumpė, Bitė Kuic, Vilma Kundrotienė, Vitalija Kurtinaitienė, Vilma Laužikienė, Vitalija Lesauskienė, Virgis Malčius, Renata Murauskaitė, Nijolė Ošurkovienė, Alvidas Paškauskas, Dalius Puzinas, Bronius Rudys, Antanas Šeronas, Andrius Seselskas, Irena Šliuželienė, Vilius Šliuželis, Živilė Spūdytė (Žvėrūna), Regina Šulskytė, Virginijus Tamošiūnas, Dainius Trumpis, Arūnas Vasiliauskas, Aldona Visockienė, Antanas Visockis, Viktorija Visockytė, Vidmantas Zarėka, Vita Žabarauskaitė.

Parodos atidarymas balandžio 13 d. (ketvirtadienį), 17.00 val. Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245)

LAGŪNA IR PRIEŠTARAVIMAS. 56-oji Šiaulių menininkų paroda

Meno matavimo vienetas, kaip ir daugelio kitų veiklų nūdien, – vieneri metai. 56-oji šiauliečių dailininkų paroda – rami laiko/amžiaus talpa, santūriai pasikartojantis dažnis anapus kitų stambesniais apmąstymais grįstų meno visetų judesio. Tos pačios vietos, to paties laiko įvykis, savaime nekuriantis tęstinumo nė viena laiko kryptimi – archyvai nesikaupia, o kitų metų tokia pat paroda įvyks kaip neišvengiamybė. Neišvengiamo įvykio kartotė sukuria nuostabią tabula rasa – ramiai kinta kartos, persipina stiliai, lankstosi mados, įlekia ir išbilda naujovės, parodydamos susiekiantį lokalumo indą su visais likusiais daugiau ar mažiau pasaulio mačiusiais. Kartą metuose sugrįžtančiųjų biografijos, prievolė ir viltis, meno metų laikai. Visi skirtumai sugarma į tą pačią vienovės įdubą, įvykiai ir pergalės susilieja į genius loci šnabždesį.

Kiekvienas kūrinys bando pa(si)pasakoti apie santykį su sambūviu čia: egalitarinė lagūna, sklidina estetinės ramybės. Galiausiai ir fenomenologinis suskliautimas leistų išsivaduoti iš kontekstų erzelynės, kuri juk iš esmės nieko nekeičia. Savitumai nepranašaujantys skirtumų, tačiau būnantys sau pakankamais ir galbūt dėl to nesusintetinamais, beveik autentiškais ir atpažįstamais. Susirenka į krūvą, paskui išsiskirsto, jie mobilūs, tačiau prirakinti nematomose skalėse, vieni juda plačiomis parabolėmis, kiti vos krusteli, tačiau persipindami su begaliniu kitų kūrinių kitoje vietoje tinklu liudija vienovę ir būtinybę. Tradicija, kurios tęstinumas jau viršija brandaus žmogaus metus, būna išgyvenusi visko – klestėjimų ir sąstingių, santarvės etapų ir demoniškų konfliktų.

Tam tikru aspektu tokios parodos yra netgi savaip įdomios – jokia išankstinė nuostata ar tema neįpareigoja žiūros, o estetiniai potroškiai atviri. Anava įdomus daugiasluoksnis potėpis, spalvų sąskambis, formos netikėtumas. Nors keisčiausias taksonomijas įgavusios visokiausių šiuolaikinių parodų rūšys tarsi ir nebepriima parodos pačios savaime, gal kaip tik nuo klasifikavimo grandinių paleisti meno kūriniai dar gali leisti laisvai ieškoti ir patirti betarpišką estetinį sąlytį, grynų gryniausią nesuinteresuotumą. Autentiškumo raiška prisigretina prie kasdienybės estetikos, buvimas kuriant ima reprezentuoti egzistencinius pradus, o eklektikos turtingumas gali ir nurungti švariai išsijotą meninę rūšį.

Tekstas dr. Salomėjos Jastrumskytės