Įamžintas Urologijos skyriaus įkūrėjo gydytojo Alfonso Stakėno atminimas

Respublikinės Šiaulių ligoninės Chirurgijos klinikos Urologijos skyriuje surengta popietė, skirta Miesto garbės piliečio, Urologijos skyriaus įkūrėjo, Lietuvos nusipelniusio gydytojo, medicinos mokslų daktaro Alfonso Stakėno atminimui įamžinti. Vasario 8 dieną, kada  gydytojui urologui Alfonsui Stakėnui būtų suėję 98 metai, atidengta stela/atminimo lenta, kuri bylos apie gydytoją, aukštai vertintą profesinėje srityje teikiant ligoniams kvalifikuotą medicinos pagalbą, didžiulių nuopelnų sulaukusį už miesto sveikatos apsaugos sistemos organizavimą, ligoninės Urologijos skyriaus kūrimą, Trečiojo amžiaus universiteto kūrimą  bei kitus nuopelnus ir darbus.

Dirbti teko intensyviai
Urologijos skyriui, kurį įkūrė ir 41-erius metus vadovavo gydytojas Alfonsas Stakėnas, šiuo metu vadovauja jaunas gydytojas Aurimas Žibutis, pradėjęs popietę A. Stakėno knygos „Daktaro druska“ ištrauka:
„Respublikinėje Šiaulių ligoninėje atidaromas Urologijos skyrius ir turiu eiti pagrindines šio skyriaus vedėjo pareigas. Kadangi daugiau parengtų urologų Šiaulių mieste nebuvo, man teko pirmajam organizuoti tą sunkų darbą, teikti pagalbą Šiaulių miesto ir krašto žmonėms. Šias pareigas ėjau 41 metus – iki 1999-ųjų. Girdėjau kalbant, kad tai lyg ir rekordas…“. 
Gydytojas A. Žibutis priminė pradžią, 1959 metus, kai gydytojas Alfonsas Stakėnas išvažiuoja  specializuotis į anuometinę Leningrado urologijos kliniką. Jam grįžus, ligoninėje pradedami taikyti specifiniai tyrimai, nauji gydymo metodai. Iškyla poreikis ligoninėje steigti Urologijos skyrių. 
Tiesa, urologas tada buvo tik vienas – A. Stakėnas,  jam talkininkaudavo chirurgai. Akivaizdu, jog laikotarpis buvo sunkus. 1959 metais  atidaromas 30 vietų Urologijos skyrius.
Dirbti daktarui teko intensyviai. A. Stakėnas buvo ne tik Urologijos skyriaus vedėjas, bet ir miesto Sveikatos apsaugos skyriaus vedėjas. „Iš vyresniųjų kolegų pasakojimų žinome, kad gydytojas ankstų rytą atvykęs į ligoninę vizituodavo ligonius, tada eidavo į Sveikatos skyrių, iš kur po pietų vėl grįždavo į Urologijos skyrių“, – dalinosi A. Žibutis vyresniųjų kolegų prisiminimais.  
„Tad lenkiamės šiandien garbingam gydytojui už jo nepriekaištingai baltą chalatą – ne tik kasdienį medikų drabužį, bet ir  veiklos simbolį, kuriame tarsi ir atsispindi kiekvieno mūsų šventa pareiga aukotis sergančiam ir padaryti viską, kas yra gydytojo jėgoms, kaip ir prisakė medicinos tėvas Hipokratas“, – pagerbdamas vedėjo atminimą kalbėjo skyriaus vedėjas A. Žibutis. 
Pavyzdys medikų bendruomenei
Gydytojo Alfonso Stakėno profesinis kelias paženklintas pačiais garbingiausiais ženklais. Jo pastangomis ne tik Šiaulių krašte, bet ir visoje Lietuvoje urologija sparčiai žengė į priekį. Tai ryškus pavyzdys visai medikų bendruomenei. Respublikinės Šiaulių ligoninės direktoriaus pavaduotojos administravimui pareigas laikinai einanti Asta Teišerskienė, apžvelgdama gydytojo darbus Respublikinėje Šiaulių ligoninėje, priminė ir jo biografiją.  
Gimė  Alfonsas Stakėnas 1925 metais vasario 8 d. Papiškių kaime, netoli Čedasų (Rokiškio apskritis). 1944 metais baigė Kupiškio gimnaziją ir įstojo į Vilniaus universiteto medicinos fakultetą. 1952 metais baigė Vilniaus universiteto medicinos fakultetą ir išvyko dirbti į Šiaulius ir įsidarbino anuometinėje Šiaulių ligoninėje chirurgu.
Teko dirbti ir chirurgijoje, ir traumatologijoje, ir terapijoje. Stropiam ir atsakingam gydytojui 1956 metais buvo skirtos Šiaulių miesto Sveikatos apsaugos skyriaus vedėjo pareigos. Šiame poste daktaras dirbo 17 metų. Per tą laikotarpį buvo baigiamas statyti Tuberkuliozės dispanseris, plečiamas odos dispanseris, plečiamas Psichoneurologijos dispanseris, atidarytas Onkologijos dispanseris, 1975 metais pradėti statyti Gimdymo namai. 
Tas laikotarpis pasižymėjo labai dideliu pačios medikų visuomenės pakilumu. 

Nusipelnęs visuomenėje

Alfonsas Stakėnas – žmogus, paaukojęs savo gražiausius, darbingiausius, prasmingiausius gyvenimo metus mėgstamam darbui, tampa ne tik savo profesijos virtuozu, bet ir nusipelniusia visuomenėje asmenybe.  Šiaulių Savivaldybės mero pavaduotoja Simona Potelienė paprašyta  papasakoti apie didžiulį daktaro Alfonso Stakėno  indėlį miesto gyvenime. 
„Daugiau kaip 50 metų skyręs ligoninei, ne tik padėjo pacientams, bet ir dalinosi savo patirtimi, išmintimi ir žiniomis su gydytojais, kolegomis, kurie tęsia jo pradėtą darbą. Todėl džiugu, kad daktaro A. Stakėno atminimas gyvas ir bus įamžintas,“ – sakė P. Potelienė. 

„Renginys ypatingas, ką visi suprantama ir protu ir širdimi. Nes gydytojo A. Stakėno  asmenybė – neeilinė“, – pratęsdamas kolegės mintis savivaldybės mero pavaduotojas  Egidijus Elijošius pridūrė, kad gydytojas buvo ir švietėjas, ir mokytojas.  
Prisiminti metai, kai daktaras A. Stakėnas dėstė chirurgiją Šiaulių medicinos mokykloje, kur pasižymėjo kaip reiklus dėstytojas. Šį darbą teko dirbti dvidešimt metų. 1999 metus Jungtinių Tautų organizacija paskelbė pagyvenusių žmonių metais. Tais metais įsteigtas Trečiojo amžiaus universitetas, kurio filialas įsikūrė ir Šiauliuose. Daktaras Stakėnas devynerius metus buvo šio universiteto rektoriumi. Už šią veiklą 2000 metais jam suteiktas Šiaulių miesto Garbės piliečio vardas. 
Seimo narys Stasys Tumėnas kalbėjo savo ir medikų rėmėjo Antano Vinkaus vardu, ir kaip Lietuvos Respublikos Seimo Valstybinės komisijos narys. Pasak jo, visa tai, kas vyksta čia – tai yra mikroistorija, iš kokių ir kuriama visa Valstybės istorija, su kurios atkūrimu ir pasveikinti medikai.   

A. Stakėno archyvas – dovana ligoninei

Respublikinės Šiaulių ligoninės laikinoji  direktoriaus pavaduotoja administravimui Asta Teišerskienė, įvertinusi didžiulį gydytojo A. Stakėno nuopelną ligoninei, patikino, kad jo atminimo įamžinimo kelias tik prasideda ir atskleidė ateities planus – 100 metinių proga ligoninės urologų planuojama mokslinė konferenciją, skirtą  medicinos mokslų daktarui Alfonsui Stakėnui atminti. Drauge su skyriaus vedėju Aurimu Žibučiu atidengiama stela/ atminimo lenta. Ligoninės kapeleonas kunigas Tomas Kedušis pašventino lentą, kuri, pasak sielovadininko, kviestų prisiminti gydytojo Alfonso Stakėno šventą pasiaukojimą tarnystei, meilei artimui ir Dievui. 

Bene daugiausiai atminties apie gydytoją ir tėtį sukaupęs sūnus Virgis Stakėnas neslėpė jaudulio:
„Dabar jaučiuosi taip, lyg tėtė yra už sienos, už kurios vedėjo kabinete 41-erius metus jis dirbo. Čia viskas sava ne tik man, bet ir seseriai Jovitai, kuri šiuo metu gyvena Amerikoje ir dirba stambios vaistų kompanijos laboratorijoje. Ir Urologijos skyriaus ženklas su specifiniais urologų ženklais – savas, nes jį sukūrė žmonos Ramutės Stakėnienės tėvas Dvarionas“, – dalinasi prisiminimais V. Stakėnas ir perskaito savo sukurtą baladę, kuria užbaigta A. Stakėno parašyta knyga „Daktaro druska“, kurią į anglų kalbą išvertė duktė Jovita Stakėnaitė-Marcinkevičienė.

Į šventinį renginį V. Stakėnas atvyko ne tuščiomis. Atsivežė keturis lagaminus, kuriuose – dakrato A. Stakėno paliktas archyvas. Vieną šių lagaminų, pasak V. Stakėno, savo rankomis pagamino tėvas – puikus stalius. Juo nešinas Alfonsas išvažiavo iš Papiškių kaimo studijuoti medicinos  į universitetą. Prisiminė skaudžią istoriją, kai tėvą, pusantrų metu praleidusį studentų suole, surado saugumiečiai ir ištrėmė į Sibirą. Ir ten išvyko su tuo pačiu lagaminu. Su juo ir grįžo namo. 

Dabar šiame lagamine sudėtas gydytojo A. Stakėno archyvas – nuotraukos, įvairūs vertingi atminimo daiktai, autentiški leidiniai, brošiūros, dokumentai, kuriuos Virgis Stakėnas nusprendė padovanoti šventėje dalyvaujantiems ir Daktarui svarbiems žmonėms, Urologijos skyriaus ir ligoninės archyvui. Viso – 36 eksponatai ir jų aprašas ir gal du metrai perforacinių kortelių, kurios dar bus atvežtos į ligoninės archyvą.

„Džiaugiuosi, didžiuojuosi, kad ligoninė atsimena tėtį. Mama yra sakiusi, kad jis turėjo dvi šeimas. Viena šeima – namai, kita – ligoninė. Kita šeima ir imdavo viršų, kai reikėdavo konsultuoti, operuoti, važiuoti į kitas ligonines, nes jis buvo visos apskrities vyriausiasis specialistas. Jaučiuosi taip, lyg tėtė yra čia ir susirinko jo geriausi draugai“, – baigdamas gydytojo atminimui skirtą popietę sakė V. Stakėnas, neslėpdamas, kad savo tėvui yra davęs pažadą išsaugoti ir įamžinti jo atminimą. 

Zita Katkienė
Respublikinės Šiaulių ligoninės
viešųjų ryšių specialistė