K. Dičius: „Tai buvo darbas, kuriame galėjau palikti pėdutę istorijai“

Ilgametis Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos viršininkas Kęstutis Dičius pėdutėmis vadina nuveiktus reikšmingus darbus, kurie paliko pėdsaką, ir kuriuos visada malonu prisiminti. Per 24-erius metus trukusią tarnybą K. Dičius įspaudė ne vieną pėdutę. Praėjusią savaitę pareigūnas paskutinį kartą užvėrė kabineto duris ir lydimas gausybės šiltų palinkėjimų iškeliavo į pensiją. Kas toliau? Idiliška ramybė ir atsiminimai apie paliktas pėdutes? Optimizmo ir energijos nestokojantis K. Dičius tikisi palikti dar ne vieną pėdutę. „Truputį pailsėsiu ir kibsiu į kitus darbus“, – kaip visada šypsodamasis sako K. Dičius.

– Kokios emocijos paliekant policiją po daugiau kaip 24 metus trukusios tarnybos?

– Esu ramus. Truputį pailsėsiu. Tada reikės susirasti kitą darbą, nes mūsų pensijos nėra tokios, kad galėtum ramiai gyventi. Žiūrint bendrąja prasme, darbo stažas dirbant vienoje vietoje labai didelis. Žiūrint į policijos sistemą, jis nėra toks didelis, nes privalomas stažas yra 20 metų. Aš dirbau 4 su trupučiu metų ilgiau. Bet jei nori nepasimesti darbo rinkoje, dabar yra pats tinkamiausias laikas keisti darbą. Nes dar galiu tobulėti, galiu išreikšti save. Vėliau bus sudėtingiau. Esu optimistas. Turiu rankas, kojas, galvą – darbą tikrai rasiu. Tikiuosi, šis klausimas greitai išsispręs. O pradžioje – savaitę ar dvi – pabūsiu namuose su šeima, nes laiko tam iki šiol trūko.

 – Darbas „suvalgydavo“ daug laiko?

– Daug. Nuo pat karjeros pradžios mano darbo diena dažnai trukdavo apie 9 valandas. Būdavo ir 10, 11. Kartais namuose prisėsdavau šeštadienį ar sekmadienį. Jei nori tikrai kažką naudinga padaryti, viską suprasti, turi nuolat domėtis, skaityti. Mūsų sfera labai plati. Tai ir teisiniai dalykai, įvairūs projektai, reglamentai. Papildomas domėjimasis atima daug laiko. Šeima kartais dėl to pykdavo. (red. past. Kęstutis turi žmoną Jūratę ir 9-erių dukrą Rūtą).

 – Kokia buvo darbo policijoje pradžia?

– Policijoje pradėjau dirbti 1991 metų rugsėjo 3 dieną. Iš pradžių buvau stažuotojas, dirbau „ant kelio“. Tai buvo kitokie laikai. Pavyzdžiui, būryje turėjome vos vieną automobilį, todėl daugiausia vaikščiojome pėstute. Arba tie, kas turėjo, dirbo su savo automobiliais. Kai lauke būdavo -30, transporto priemonės neturi, tai tiesiog pasiimi aplanką ir eini pėsčiomis į postą, dirbi, paskui grįžti. Nebūdavo labai smagu.

Dirbdamas tokioje vietoje supranti, kodėl negalima pažeisti taisyklių, važiuoti greičiau. Pasitaikydavo tokių, kas atėjęs dirbti į policiją mėgsta greičiau palakstyti. Bet pabūna atsakingas už avarijas, pamato realybėje pasekmes, nusiramina, pradeda kitaip žiūrėti į eismą.

 – Kelių policijoje prabėgo visi tarnybos metai?

– Kelių policija man tiko iš karto. Niekur nenorėjau išeiti. Kažkuriuo metu buvau perkeltas į transporto vagysčių skyrių, ten dirbau apie pusmetį, bet nesijaučiau taip gerai. Kelių policijoje patiko, nes galima daug ką padaryti, pakeisti. Kartais sakau, kad čia gali palikti pėdutę istorijai. Bendraudamas su skirtingais žmonėmis, institucijomis, gali nuveikti reikšmingų dalykų, įnešti pokyčių. Viena iš mūsų įspaustų pėdučių – saugaus eismo klasė. Man ten smagu, šilta – gera aplinka. Mes pirmieji respublikoje apklijavome tarnybinį automobilį šviesą atspindinčiomis plėvelėmis. Dabar tai yra natūralu, niekam net klausimų nekyla, kad policijos tarnybinių automobilių ženklai ir juostos turi atspindėti šviesą. O tada buvome pirmieji, nusižiūrėjome iš užsienio. Pagalvojome, kad policija turi būti labiau matoma, kad taip būtų saugiau.

Buvo nuveikta daug įvairių darbų. Pastaruoju metu buvo panaikinta ir rekonstruota daug pėsčiųjų perėjų. Naujos perėjos gerai apšviestos, su salelėmis. Tai duoda puikių rezultatų. Pavyzdžiui, 2014 metais pėsčiųjų perėjose užfiksuotos berods 44 avarijos, o pernai – 24. Avarijų sumažėjo beveik perpus. Tai svarbūs darbai, kurie bus tęsiami ir ateityje.

 -Ne vienerius metus eismo situacija gerėja. Pastarųjų metų skaičiai džiugina?

– Žinoma. Eismo įvykių smarkiai mažėja. Tiesa, vien policija negali įtakoti avaringumo. Didžiausias Lietuvoje žuvusiųjų skaičius buvo užfiksuotas 1991 metais. Jei gerai pamenu, tais metais žuvo daugiau kaip tūkstantis žmonių. Policijos pajėgos tuo metu buvo ko ne didžiausios: mieste buvo 3 kelių policijos būriai, užmiesčio keliuose dirbo vadinama respublikinė kelių policija, rajonuose buvo patruliai. Policijos buvo labai daug, bet situacija keliuose buvo prasta. Didelį postūmį davė 2005-2010 metais įgyvendinta valstybinė programa eismo saugumui gerinti. Joje buvo numatyta, kad 2010 metais žuvusiųjų keliuose turi būti perpus mažiau, nei 2005-aisiais. Netikėjau, kad įmanoma to pasiekti. Bet pavyko. 2005-aisiais respublikoje žuvo per 600 žmonių, po penkerių metų – 299. Atrodė, kad žmonės patys suprato, kas yra eismo saugumas, kokia jo svarba. Labai didelį poveikį turėjo socialinė reklama, mokyklose daug dėmesio buvo skiriama prevencijai. Šiandien situacija tikrai gera. Į ką reikėtų dar atkreipti dėmesį? Į greičio kontrolę. Mieste greitis dar yra per didelis. Taip pat skirti dėmesio perėjoms, sankryžoms. Nemažai darbų jau daroma. Sankryžose vyksta rekonstrukcijos, statomi išmanieji šviesoforai. Pas mus tai naujovė, o užsienyje tokios technologijos naudojamos jau seniai.

 – Bėgant metams vairuotojų sąmoningumas auga?

– Žmonės keičiasi. Seniau gyventojai nepranešdavo, kad kažkas važiuoja girtas, negalvodavo, kad būtina užsisegti diržą, kad negalima viršyti greičio. Situacija labai pasikeitė. Kelyje žmonės tapo mandagesni. Jei reikia išvažiuoti iš šalutinio kelio, vairuotojas pakelia ranką, pagrindiniu keliu važiuojantis žmogus pristabdo ir jį praleidžia. Prieš 10 metų tai buvo sunkiai įsivaizduojama. Situacija turėtų gerėti ir ateityje, nes auga nauja karta. Tai žmonės, kuriems buvo aiškinama apie eismo saugumą, jie augo matydami socialines reklamas, apie tai jiems buvo nuolat pasakojama mokyklose. Tapę eismo dalyviais jie turėtų elgtis teisingai, nes jie supranta šių dalykų svarbą.

 – Ar tikrai patys beprotiškiausiai vairuotojai vairuoja BMW?

– Nemanau. Galbūt jie tik dažniau patenka į eismo įvykius. Jauni vairuotojai labai nori turėti BMW. Gal todėl, kad yra sukurtas įvaizdis – jei vairuoji BMW, esi geresnis. Kaltas yra ne automobilis, kaltas yra žmogus. Kai žmogus nenori tvarkingai vairuoti, jis taip vairuos bet kurį automobilį.

 – Ką palinkėtumėte kolegoms?

– Būti protingiems. Man labai patinka žmonės, kurie turi savo nuomonę. Į policiją ateinančiam jaunimui visada sakiau – jūs turite ginčytis, išreikšti savo nuomonę. Jeigu turite įdomių minčių, eikite pas tiesioginį vadovą, diskutuokite. Visi galime klysti, todėl reikia bendrauti, išsakyti savo nuomonę. Kelių policijoje visi darbuotojai turi savo nuomonę, jie galvoja. Man tai patinka.