Kai myli darbą, dirbti nereikia

Ar galima kiekvieną dieną eiti į darbą ir tuo mėgautis? Galima! – jums tikrai taip pasakytų Nerijus Pupininkas, Šiaulių AVPK viršininko pavaduotojas. Jau tris dešimtmečius policijos pareigūnu dirbantis vyras tikina, kad gyvenime atrado savo pašaukimą ir kiekvieną dieną į darbą eina kaip į šventę.

„Aš nevaikštau į darbą, man nereikia dirbti. Policijoje man labai gerai. Čia nežinai, kas tavęs laukia, nėra rutinos. Kasdien tobulėji. Man patinka nuolatinė aktyvi veikla, patinka dirbti su žmonėmis, jiems padėti“ – sako N. Pupininkas.

Per kelis dešimtmečius pareigūnas išbandė įvairias pozicijas, matė kaip keitėsi policija, požiūris į pareigūną, aprūpinimas ir, anot jo, viskas tik į gerą: „Viskas yra požiūrio reikalas. Mes kartais labai daug verkiam, nors nėra pas mus blogai – mes labai gerai gyvenam. Viskas priklauso su kuo lyginsi. Ne visada mokam vertinti tai, ką turime – čia dažnai ir slypi visa esmė“.

Pirmasis pareigūno išsilavinimas – technikas-mechanikas: „apie konvejerio rutiną ir mechaniko darbą sužinojau atlikdamas praktiką, tačiau dar nebaigęs mokslų jau žinojau, kad nedirbsiu šio „liūdno“ darbo, kuriame nėra beveik jokio veiksmo, tad rinksiuosi policininko specialybę. Tam didžiausią įtaką padarė ir sprendimą lėmė į aukštesniąją mokyklą atvykę ir policininko specialybę pristatę pareigūnai. Kadangi jau turėjau aukštesniosios mokyklos išsilavinimą, iškart buvau paskirtas apylinkės inspektoriumi ir tapau, vadinamuoju, įgaliotiniu. Ir man buvo didžiulis šokas! Pirmą dieną neturėjau net uniformos, buvau pasodintas prie didelio subraižyto stalo, be jokio apmokymo, tiesiog su nurodymu, žiūrėti kaip dirba kiti ir pačiam taip dirbti. Tad pirmą savaitę ranka perašinėdavau kolegų protokolus, dariausi pavyzdžius, kad suprasčiau kaip čia viskas vyksta“.

N. Pupininkas juokiasi, kad dabar tarnybą pradedantys pareigūnai tikriausiai sunkiai suprastų, koks buvo policijos aprūpinimas tais laikais. Gal tiksliau sakant, neaprūpinimas: „Jeigu norėjai kažką turėti, reikėjo pačiam nusipirkti. Aš iš pirmo atlyginimo nusipirkau guminę lazdą, per kolegas įsigijau kalinių pagamintus antrankius iš Pravėniškių kalėjimo, dujas pirkau iš Gariūnų. Žieminiai batai buvo siaubingai slidūs, o nuo šalčio lūždavo padas ir kojos būdavo šlapios. Turėjom vienus marškinius, tad trumpom rankovėm vaikščiojom ir žiemą, ir vasarą“.

Visišku perfekcionistu ir maksimalistu save laikantis vyras vadovaujasi taisykle, kad reikia daryti viską, kas tau priklauso plius – 10%, ir tada gyvenime viskas seksis.

Anot pareigūno, policija, tai vieta, kur tikrai daug galimybių ir jomis galima naudotis, tik reikia eiti ir siekti. Gaila, kad jomis pasinaudoja ne visi: „Kai atėjau į policiją sutikau žmones, kurie ir šiandien yra tose pačiose pozicijose, kuriose buvo prieš kelis dešimtmečius. Galbūt kažkas neišdrįso, o gal tiesiog patingėjo siekti daugiau.“

Turėdamas ilgametę vadovavimo patirtį, N. Pupininkas šiandien iškart gali pasakyti, kokios savybės yra svarbiausios vadovui: „Nr. 1 – humoro jausmas! Juokas atpalaiduoja, suartina, sumažina stresą, nuima įtampą. Taip pat sąžiningumas. Turi būti sąžiningas su žmonėmis, jeigu tikiesi iš jų to paties. Ir geras žodis! Pagirti, padėkoti, įvertinti už pastangas – būtina.“