MOLĖS SVINI gėlių kalba Šiaulių teatro scenoje

Gegužės 29, 30 ir 31 d. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre laukia premjera – Briano Frielo „Molė Svini“, kuri žymi ne tik režisieriaus Gyčio Padegimo grįžimą į Šiaulius po 15 metų, bet ir 50 metų sukaktį nuo pirmojo šiame teatre statyto spektaklio – F. G. Lorcos „Donja Rosita, arba Gėlių kalba“. Prisimindamas darbo Šiaulių teatre pradžią, režisierius įvardija šį spektaklį kaip mylimiausią: „Tarp mano režisuotų 125 spektaklių yra brandesnių kaip sakykim, „Žemaitė“, „Mūsų miestelis“, „Kreditoriai“, ar ypač populiarių kaip „Pamišėlio užrašai“, „Labai paprasta istorija“, „Meistriškumo pamoka“. Vis dėlto spektaklis „Donja Rosita, arba Gėlių kalba“ yra tarsi pirmoji meilė, kurios negali pamiršti.“

Ne veltui sakoma, kad pirmoji meilė nepradingsta be pėdsakų. Paaiškėjo, kad „Donjos Rositos“ simbolis – spalvas keičianti rožė (rose mutabilis), kuri ryte būna balta, dieną rausva, vakare raudona, o naktį numeta žiedlapius, artimas ir „Molė Svini“ pjesės simbolikai. „Tai, kad akla moteris pasakoja, kaip vaikystėje tėvas ją nešdavosi į sodą ir liečiant mokė pažinti įvairias gėles, yra toji pati gėlių kalba, – sako režisierius. – Ši sąšauka man priminė ir tuometinį teatro žydėjimo laikotarpį, kai, vadovaujant Aurelijai Ragauskaitei, kūrybiškai skleidėsi visas kolektyvas.“

Brian Friel „Molė Svini“ – jau ketvirtoji Padegimo režisuota šio autoriaus pjesė po „Lugnazados šventės šokių (2001), „Stebuklingojo Tenesio“ (2012) ir „Filadelfija, aš atvykstu“ (2017). Vis dėlto „Molė Svini“ išsiskiria sukrečiančia herojės patirtimi, kai iš dalies atgautas regėjimas nubraukia ankstesnį jos pasaulio pažinimą ir įgytas patirtis. Apie sudėtingus savo kuriamo personažo išgyvenimus teatrologė Elvyra Markevičiūtė kalbina Molės Svini vaidmenį kuriančią aktorę Moniką Šaltytę.

 Elvyra Markevičiūtė: Jūsų personažas puikiai orientuojasi neregių pasaulyje. Ar jaučiate poreikį vizualiai išryškinti jos aklumą?

Monika Šaltytė: Visai ne, ir aš suprantu, kodėl autorius pačioje pjesės pradžioje tai pabrėžia. Molė taip susidėlioja savo buitį, kad jos aklumas nekristų į akis. Juk ji ir dviračiu važiuoja, kas neregiui yra labai rizikinga, ir nuo uolos šoka… Žinoma, galima nueiti į fizinius veiksmus, kurie galėtų tapti viena iš pasaulio pažinimo potemių, bet pagrindinė siekiamybė yra kita.… Pjesės vertė ir stiprybė yra vidinių transformacijų atskleidime, kurios vyksta ne tik Moli, bet ir kitų veikėjų – jos sutuoktinio Frenko (Aidas Matutis), gydytojo Raiso (Dalius Jančiauskas) sąmonėje. Iškyla  „apakimo“ kabutėse klausimas, kurio procesą kiekvienas išgyvena skirtingai. Todėl ir nereikia to fiziškumo, nes aklumo ir matymo problema pereina į kitą lygmenį – kas ir ką mato ne realybėje, o vidiniame gyvenime.

E.M.: Man susidarė įspūdis, kad Molę daug labiau negu operacija ir jos pasekmės, nuvargino perdėtas dėmesys ir nesibaigiantys testavimai. Gal, jei ją būtų palikę ramybėje, rezultatas būtų buvęs kitoks…

M.Š.: Su režisieriumi kalbėjome, kad, nors ji praktiškai kone kasdien susitikinėja su dviem psichologais ir psichoterapeute, kaip asmenybė ji nieko nedomina. Jiems svarbu parašyti mokslinį darbą, išleisti knygą, bet visai nerūpi padėti Molei viduje orientuotis. Perdėtai įsigilinus tik į teoriją, gyvas žmogus tampa nereikalingas. Neatsitiktinai Molė dalijasi savo prisiminimu iš apsilankymo ligoninėje, kai jie su tėvu lankė sergančią mamą. Tada koridoriaus gale ji pastebėjo verkiančią jauną moterį ir ją nustebino, kad, nors daugybė žmonių ėjo pro šalį,  niekas nekreipė į tai dėmesio. Gal tuo pavyzdžiu Molė bandė papasakoti apie save?

E.M.: Kas kuriamo personažo charakteryje jums svarbiausia? Kokie šio vaidmens atraminiai taškai?

M.Š.: Man patinka Molės valia ir drąsa gyventi. Jos istorijoje randu paguodą, susisiejančią su labai skausmingais savo pačios gyvenimo momentais. Žavi jos jautrumas žmonėms, kurio dėka ji turi tiek daug draugų, betarpiškumas, atlaidumas, tikrumas. Ypač kito žmogaus pajautimas, – tai, ko jai pačiai pritrūko iš aplinkinių.

E.M.: Apibūdinkite drastišką Molės šuolį nuo Napoleno uolos viršūnės.

M.Š.: Tas šuolis, susijęs su didžiule rizika, yra labai dviprasmiškas – jis yra ant briaunos, ant savižudybės ribos. Tai nėra sąmoningas ėjimas į susinaikinimą, – greičiau ji nori patirti šoką, kuris, galbūt, išmes jos gyvenimo valtį į kitą krantą, į naują būseną. Ir tada ji galės kitaip priimti naująją realybę.

E.M.: Kuo pasižymi naujoji Molės patirtis?

M.Š.: Jai teko atsisakyti to senojo liečiamojo pasaulio ir galiausiai ji atsidūrė niekieno žemėje, absoliučioje tremtyje, kažkokioje trečioje dimensijoje. Ji jau nebeskiria, ar tos besiliejančios spalvos yra tikrovė, ar vaizduotė – viskas susipynę.

E.M.: Ar Molė nekaltina tų, kurie įvėlė ją į tą eksperimentą? O gal ji kaltina save, kad nepateisino jų lūkesčių?

M.Š.: Ne, ji nekaltina nei savęs, nei kitų. Ji sako: gerai, kad aš pabandžiau. Dabar esu tame, kas neturi jokios prasmės. Ir tai vėl rodo jos stiprybę.

E.M.: Pjesėje ryškus gėlių motyvas, kuris būdingas daugeliui Gyčio Padegimo pastatymų. Kaip įprasminate šią paralelę?

M.Š.: Pirmiausia sieju su testavimu, nes Molės egzaminavimas prasidėjo jau vaikystėje, kai tėtis pagal kvapą, lytėjimą ir įsivaizduojamas spalvas  mokė ją atpažinti gėlių, žolynų, krūmų, medžių pavadinimus. Kai po operacijos jai atneša rugiagėles, ji turi atspėti kokios jos spalvos. Gėlių motyvas nuolat atsikartoja – iš gėlių žiedlapių Molė daro mandalą, kurią vėliau ištrina. Iškyla nemofilių, vadinamų mėlynomis kūdikių akutėmis, istorija, – tėtis sakydavo, kad Molės akys tokios pat spalvos kaip tos gėlės… Tai vėlgi gėlių kalba…

Toji augalijos ir gėlių pasaulio tema iš tiesų atsikartoja daugelyje Gyčio spektaklių. Augusto Strindbergo „Velykose“ vaidinau Eleonorą, kuri kaip atgimimo simbolį atsineša narcizus, norėdama juos apsaugoti nuo sušalimo, atšildyti. Tuo pačiu tai ir jausmų užgimimo, ir savotiško palaiminimo, ir virsmą patyrusių namų simbolis. Įdomus tas gėlių žydėjimo stebėjimas skirtinguose spektakliuose…

E.M.: Jūsų akys taip pat mėlynos tarsi pjesėje minimos nemofilės ar rugiagėlės… Ar mėgstate gėles ir kokias labiausiai?

M.Š.: Visi mano namų pakampiai nustatyti vazonėliais su daugybe gėlių, kurios man mielos. Dažnai aplankau  kieme augančius medžius ir krūmus, pastebiu kiekvieną naujai besiskleidžiantį pumpurą, mėgstu sakyti augalams komplimentus apie jų ypatingą grožį. Vis dėlto, kadangi esu pavasario paukštis, gimusi kovo mėnesį, man mieliausi visi pirmieji žiedeliai – snieguolės, žibuoklės, narcizai… Nesunku pasimesti gėlių gausybėje, bet tie pavasariniai išlauktieji žiedeliai, kurie atrodo tokie trapūs, yra patys brangiausi. Jie tarsi teigia, kad viskas bus gerai.

Dėkoju už pokalbį.

Spektaklio „Molė Svini“ repeticijos nuotraukos aut. – Ramunė Bernotaitė