AktualuŠiauliai

Nusipelniusi Lietuvos slaugytoja Zita Ancienė vaikystėje žinojo, kad bus arba medikė, arba gėlininkė

Respublikinės Šiaulių ligoninės Moters ir vaiko klinikos Vaikų konsultacijų skyriaus bendrosios praktikos slaugytoja Zita Ancienė įsitikinusi, kad pasiaukojančių ir reiklių savo darbui slaugytojų klinikos skyriuose yra net ne po vieną. Bet Nusipelniusios Lietuvos slaugytojos vardui ir Nusipelniusios Lietuvos slaugytojos Garbės ženklui gauti skyrius pristatė jos kandidatūrą. Būdama vyriausia amžiumi slaugytoja visoje Vaikų konsultacijų poliklinikoje medikė dar neskuba į užtarnautą poilsį. Meilė darbui, rūpestis pacientais, pagarba drauge dirbantiems gydytojams ir kolegėms, profesinis geranoriškumas ir noras padėti kiekvienam – puikus stimulas stengtis bei dosniai dalintis sukaupta patirtimi su kolegomis, studentais, pacientais dar ne vienerius metus.


Medicina ir gėlės – greta


Šiauliuose gyvenusių tėvų namuose susižavėjusi medicina ir gėlėmis, nuo vaikystės Zita žinojo, kad jei nepavyktų tapti medike, būtų gėlininke. Šiandien medikės kabinetą puošia jos pačios auginamos gėlės, kurių nestinga ir namuose. Z. Ancienė džiaugiasi, kad išsipildė jos vaikystės svajonė su kaupu, nes dirbti mėgstamą darbą ir turėti turiningą laisvalaikį – didelė gyvenimo dovana.
„Užaugau ir dabar gyvename nuosavame name, turime kelis arus žemės. Mama labai mėgo prižiūrėti gėles, ir aš pamėgau. Ir dabar auginu gėles sodyboje ir darbo kabinete. Dalinamės čia visos, nes dauguma skyriuje esame tokios – visoms reikia gėlyčių“, – su šypsena pasakoja medikė apie meilę gėlėms, kurios puošia ne tik jos aplinką, bet ir gyvenimą, nes gėlės-didžiausias džiaugsmas ir atgaiva, kai norisi pasimiršti, pabėgti nuo svetimų ašarų, pacientus varginamų rūpesčių, kuriems yra visa širdimi pasiaukojusi .
Pasiaukojimo reikėjo ir šeimai. Drauge su vyru Albertu, buvusiu radiotechniku, dabar pensininku, užaugintos dvi dukros Aurelija ir Alvyda. Aurelija yra ekonomistė, dirba Briuselyje Europos Parlamente. Neseniai gimęs sūnus Aris – vienintelis anūkas. Jaunėlė Alvyda dirba Vilniuje inžiniere architekte, abi kalba keliomis užsienio kalbomis. Mamos širdis džiaugiasi, kad abi dukterys labai darbščios, gabios: – „Buvau griežta ir reikli, bet teisinga. Ypač reikalavau, kad vaikai būtų sąžiningi, nebūtų išsisukinėjimų, apgavysčių“.
Tik susitikti tenka retai. Su jaunesniąją susitiko Vilniuje, kur balandžio 30 dieną Valdovų rūmuose vyko tradiciniai Sveikatos apsaugos ministerijos organizuojami Nusipelniusių Lietuvos medikų apdovanojimai. Už atsidavimą profesijai, sunkų ir pasiaukojantį darbą bei išskirtinius nuopelnus sveikatos sistemai, sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys įteikė jai Nusipelniusios Lietuvos slaugytojos vardo diplomą ir Nusipelniusios Lietuvos slaugytojos Garbės ženklą. Vyresnioji Aurelija pasveikino mamą vaizdo skambučiu internetu, kuris jau daugelį metų yra pagrindinė bendravimo su vaikais priemonė.

Medicina atėjo savaime


Nuo vaikystės Zitai tenka bendrauti ir su medikais. Ligota buvo močiutė, nuolat sirgo ir mama. „Kažkaip savaime medicina atėjo į mano gyvenimą, baigusi mokyklą net nekilo klausimų ką rinktis. Jei nebūčiau įstojus į mediciną, būčiau auginusi gėlytes“, – sako Zita Ancienė.
Mokytis įstojusi į anuometinę Šiaulių medicinos mokyklą, įgijo anuometinės medicinos sesers diplomą. Kai baigė, tuo pat metu Vilniuje atsidarė Santaros klinika, tad buvo didelis specialisčių poreikis. Medicinos seserų laidoje buvo net 12 grupių ir beveik visos buvo išsiųstos į Vilnių.
Būdama devyniolikos metų ir Zita su kurso draugėmis išvyko į Vilnių ir įsidarbino Antakalnio klinikos Ginekologijos skyriuje. „Pagal paskyrimą reikėjo atidirbti trejus metus, bet aš išbuvau ilgiau. Patiko darbas, norėjosi naujovių, laisvės“, – jaunystės dienas prisiminusi pasakoja Zita Ancienė. Bet meilė nugalėjo, ir būsimasis vyras parsiviliojo Zitą atgal į Šiaulius.
Pavyko įsidarbinti Vaikų lopšelyje-darželyje medicinos seserimi, kuri anuomet buvo atsakinga už skiepus, vaikų mitybą. Netrukus ikimokyklinėse įstaigose buvo panaikinti medicinos seserų etatai, ir ji liko be darbo.
Pavyko įsidarbinti Respublikinės Šiaulių ligoninės Vaikų ligų klinikos Konsultacijų poliklinikoje. Tada Zita Ancienė dar nežinojo, kad tai jos trečioji ir paskutinė darbovietė, kurioje realizuos savo galimybes ir įgyvendins siekius.

Į alergologiją – su naujovėmis


Pradžioje dirbti teko drauge su vaikų gydytoja alergologe Laima Daukšienė – gydymo metodikų Šiauliuose pradininke, Vaikų alerginių ligų skyriaus įkūrėja. Gydytoja ėmėsi organizuoti ir Briduose (Šiaulių raj.) vaikų lopšelio-darželio patalpose Vaikų ligų klinikos Alergijos ligų reabilitacijos centrą. Čia su vaikais, sergančiais alerginėmis ligomis, dirbo ir slaugytoja Zita Ancienė, drauge su gydytoja aktyviai dalyvavusi vaikų, sergančių alerginėmis ligomis bei jų šeimos narių, visuomenės, pedagogų, medikų mokyme alerginių ligų diagnostikos, gydymo ir profilaktikos klausimais.
„Gydytojos buvo pasiryžusios kurti naują Lietuvos ateitį, kurioje gyvenantys alergija sergantys žmonės jaustųsi gerai“, – prisimena slaugytoja optimizmo kupinus metus, kai gydytojos ir slaugytojos ne tik gydė sunkiai sergančius vaikus, bet ir rašė scenarijus, kūrė pasakas ir net įsteigė „Zuikių alergikų“ mokyklėlę, kurią lankantys vaikai mokėsi gyventi su alergija.
Nuo 1992 metų Briduose buvusiame Vaikų alerginių ligų skyriaus padalinyje – reabilitacijos centre pradėjo dirbti ir gydytoja vaikų alergologė Regina Mačiulienė. Drauge su ja keletą metų teko dirbti ir Zitai Ancienei. Deja, šis darbas buvo nutrauktas.1994 metų spalyje reabilitacijos centras buvo uždarytas, nes brangiai kainavo.


Gydymas imunoterapija


Drauge su kolegomis medikais ir pacientais į Vaikų ligų klinikas grįžo ir Z. Ancienė. Alergologinių, provokacinių mėginių pradininkė šiuo metu taip pat dirba vaikų alergologiniame procedūriniame kabinete, atlieka imunoterapiją, provokacinius mėginius. Per tuos tris dešimtmečius beveik niekas ir nesikeitė. „Patalpos tik keitėsi, dabar įsikūrėme naujose, puikiose patalpose“, – džiaugiasi medikė permainomis.
Pradžioje buvo ne tik patalpos kitos, bet ir dirbti su alergiškais vaikais buvę sunkiau. Pasak Z. Ancienės, daug buvo labai sunkios būklės ligonių, nes nebuvo vaistų. Farmacija labai tobulėjo ir šiuo metu alergiškiems vaikams pagalbos yra daug ir rezultatas gydymo bus, tik reikia vykdyti gydytojo nurodymus. Buvę sunkumų ir dėl to, kad ne visi tikėjo gydytojų rekomendacijomis vengti kontakto su alergenais. Žmonės sunkiai priėmė alergenų poveikį, jiems buvo nepriimtina, kad yra įkvepiamiesiems, maisto, kontaktiniams alergenams ar saulės šviesai alergiškų vaikų. „Reikėjo laiko, kol žmonės patikėjo, kad taip yra“, – prisimena medikė darbo pradžią Vaikų alerginių ligų kabinete.
Bendrosios praktikos slaugytoja Zita Ancienė atlieka odos dūrio mėginius. Pradžioje buvo specifinis paciento gydymas pagal gydytojo paskyrimus. Gydymas imunoterapija – tai leidžiami alergenai. Anksčiau, kol pradėdavo leisti alergenus, dar buvo atliekami nosies testai – labai mažos koncentracijos alergenas būdavo lašinamas į vaiko nosytę ir slaugytoja stebėdavo paciento reakciją. Nustačius, nuo kokios dozės tampa blogai, pradėdavo leisti alergenus.
„Ne taip paprasta su tais alergenais. Kitiems atrodo, kad susileis ir tuoj galės bėgti atgal. Bet taip nėra“, – paaiškina medikė alergenų veikimą, nes būna visokių reakcijų: vieniems –greitesnių, kitiems – vėlesnių, todėl reikia pasėdėti, palaukti. Kol vaikas sėdi ir laukia galimos reakcijos, medikė vykdo šviečiamąją veiklą, kurios metu vaikui ir jį atlydėjusiam artimajam suteikiama informacija apie ligą. Medikė pastebi, kad artimiesiems pateikta informacija dažnai nepriimtina. „Namie šuniukas jau šeštus metus gyvena, kaip čia dabar staiga vaikas tapo alergiškas šuns kailiui“, – piktinasi mama. Bet tenka su tuo susitaikyti ir patikėti, kad per laiką gali organizmas alergizuotis. Labiau įsigilinus ir surinkus šeimos anamnezę paaiškėja, kad kažkam giminėje jau buvo alergija šuns kailiui ar kitam vaikui alergiją sukėlusiam alergenui. Bet surinkti anamnezę sunku, nes visko apie artimųjų ligas žmonės neprisimena. Mokslininkų įrodyta, kad polinkis alergijai yra genetiškas, tik organizmas reaguoja, susidarius nepalankiai situacijai.
„Aš dirbu jau daug metų ir nieko. Kitas jau seniai būtų susirgęs, nes šiame darbe labai daug kontaktų su alergenais. Paėmus vaiką ant rankų ir laukiant mėginio reakcijos, alergeno koncentracija patenka ir medikui. Ir ta koncentracija nemaža, todėl ne visi gali šį darbą dirbti“, – savo organizmo atsparumu alergenams džiaugiasi medikė.


Darbas – tiriamasis


Pirmoji šio darbo mokytoja buvusi skyriaus vyresnioji medicinos sesuo Marytė Sasnauskienė, dirbusi su alergenais drauge su gydytoja Laima Daukšiene. „Ji kabinete atlikdavo alergijos mėginius ir aš iš jos išmokau šio darbo“, – prisimindama darbo pradžią slaugytoja Z. Ancienė ypač dėkinga dabartinei savo mokytojai gydytojai Reginai Mačiulienei. Mokytis tenka nuolat, nes naujovių šioje srityje yra labai daug. Keičiasi net odos dūrių mėginių technologijos, alergenai keičiasi. „Gydytoja naujovių mokosi kursuose, konferencijose, yra labai intelektualus žmogus. Grįžusi žinias perduoda ir man, nes yra įsitikinusi, kad kuo daugiau žinos slaugytoja, tuo mažiau bus klaidų, nesusipratimų“, – sako slaugytoja, save laikanti tarpininke tarp ligonio ir gydytojos, nes tenka atsakyti į labai daug skambučių ir spręsti pacientų problemas. Vienam vaistai baigėsi, kuriuos gali išrašyti tik gydytojas alergologas, kitam reikia spręsti problemą, derinant galimybes su gydytoja.
Ypač daug įtampos, dirbant su gydytoja pacientų priėmimo metu. Slaugytoja turi visada būti kabinete, nes pacientams prireikia ir paaiškinimo, ir patarimo. Kiekvienas pacientas tiriamas labai nuodugniai. Kai tyrimo atsakymas neigiamas, odos problema ne alerginė, tai ir alergeno neprireikia. Alergeno tyrimas skiriamas, kai mėginukų pagalba įsitikinama, kad tikrai bus alerginė reakcija.
„Man šis darbas įdomus, sakyčiau – tiriamasis. Alergologija mane užkabino ir man patinka matyti, kaip akivaizdžiai keičiasi gydomas žmogus, matyti džiaugsmą, kai pagaliau sužino, kaip gydytis ir ko saugotis. Labiausiai džiugu, kai galiu padėti, patarti“, – apie darbą su pasitenkinimu širdyje kalba medikė, kurios patirties kraitelėje atguls ir COVID-19 pandemijos metai, per kuriuos buvo labai sumažėję alerginių reakcijų, nes žmonės dėvėjo apsaugines veido kaukes. Atguls prisiminimai ir iš šio pavasario, kuris buvo sausas ir vėjuotas – ypatingai sunkus žmonėms, alergiškiems žiedadulkėms. Todėl į kabinetą atėjo daug sunkesnės alergijos formos vaikų ir naujai susirgusių, ir atkritusių, paūmėjus ligai. Lietuvos nusipelniusi slaugytoja Zita Ancienė džiaugiasi visais, kuriems galėjusi padėti.

Zita Katkienė
Respublikinės Šiaulių ligoninės
viešųjų ryšių specialistė

Rekomenduojami video
Naujienos iš interneto
Taip pat skaitykite:

Artimiausi Renginiai