Šiaulietė ligoninėje slaugomiems vaikams grąžina tikėjimą meile ir gerumu

Jau ketvirtus metus su organizacija „Niekieno vaikai“ savanoriaujanti šiaulietė Violeta Marcinkienė pati yra dviejų vaikų mama ir močiutė dviems anūkams. Moteris sako, kad vaikai užaugo, tačiau jausmas, jog gali dar kažkam padėti liko: „sirgo mano anūkas ir abi su dukra jį daug nešiodavome. Kai daugiau nėra, kaip padėti vaikui, belieka jį glausti, myluoti, nešioti. Tuomet ir atėjo mintis apie paliktus vaikučius – ar juos kas nors panešioja? Galvojau, kad reikėtų kreiptis į vaikų namus ir nueiti ten tiesiog panešioti kūdikių. Tačiau tuo pat metu pamačiau skelbimą, kad ieško žmonių, kurie pabūtų su sergančiais vaikais“.

„Niekieno vaikų“ savanorių darbas – ligoninėje budėti prie vaikų, šalia kurių nėra artimųjų. Paprastai budėjimai trunka po 5 val. per mėnesį, kartais daugiau. Anot V. Marcinkienės, Šiauliai išsiskiria tuo, kad ligoninėje daugiau ne kūdikių, o vyresnių vaikų, prie kurių nėra artimųjų: „vaikai visur vienodi – jiems visiems reikia meilės. Ir didesni nori, kad jiems galvytę paglostytų, apkabintų ar kartu knygelę paskaitytų“.

Norint tapti „Niekieno vaikų“ savanoriu reikia praeiti atranką, specialius mokymus. Pasiruošimas reikalingas ne tik dėl vaiko, bet ir dėl paties savanorio. „Geras savanoris eina ir daro. Man lengva savanoriauti, nes aš neįsileidžiu į širdį liūdnų istorijų, nesinešioju jų mintyse. Aš einu ir darau. Tai, kad „pergyvensiu“ ar verksiu – jiems tai nepadės. Gyvenu šiuo momentu ir geriau užsirašysiu papildomą budėjimą ar kažką daugiau padarysiu dėl vaiko – tai yra jam geriausia pagalba“.

Savanorė pasakoja, kad nors vaikų istorijos liūdnos, širdį džiugina, kai jų pagalba vaikui padeda pasijusti geriau: „Tuberkuliozinėje ligoninėje prižiūrėjome berniuką Pauliuką. Maždaug pusmetį juo rūpinomės. Jam jau buvo virš metų, tačiau matėsi, kad vaikui reikia pagalbos – mokėjo tik šiek tiek sėdėti, nevaikščiojo. Kai pirmą kartą išėjom su juo į lauką, net vėjas jam buvo netikėtumas! Medikai ir visas personalas stebėjosi, kaip vaikas per tuos kelis mėnesius pasikeitė, kaip patobulėjo“.

Po kelių mėnesių Violeta Pauliuką vėl sutiko ligoninėje ir vaikas ją atpažino, priėmė kaip savą žmogų: „mane iškart apsikabino, apsidžiaugė pamatęs. Dabar jis įvaikintas, auga naujoje šeimoje. Man visuomet įdomu, kaip toliau klostosi tų vaikučių likimai“.

Paklausta, ar nebus vaikui skaudu, kai pajus meilę, o vėliau jos neteks, moteris nedvejoja: „gal geriau tos meilės ir rūpesčio gauti bent kartą, negu visai negauti? Mes su kitomis savanorėmis daug apie tai diskutuojame, bet visuomet išvada ta pati – geriau gauti, kad ir mažai, negu visai negauti. Tai, ką tu duodi vaikui – jam tai liks. Jis žinos, kad gali būti geriau, kad gali būti daugiau meilės ir šilumos negu gauna kasdien. Juk vieną kartą sočiai pavalgyti yra geriau negu visada būti alkanam. Ypač vyresni vaikai greitai pagauna, kad reikia imti tai, ką gyvenimas duoda. Siūlai jiems dėmesį – iškart eina žaisti, bendrauja. Žinoma, būna ir užsisklendusių, su kuriais reikia laiko ir kantrybės, kad prisileistų.

Nors istorijos skirtingos, bet visiems vaikams vienodai reikia meilės ir rūpesčio.“