Nusipelniusiųjų vardai – ir profesijos, ir vadybos lyderiams

Respublikinės Šiaulių ligoninės bendruomenė sveikino kolegas, Medicinos darbuotojų dienos proga sveikatos apsaugos ministro apdovanotus garbingais apdovanojimais. Spaudos konferencijos metu Nusipelnęs Lietuvos gydytojas Alvydas Domarkas, Nusipelniusi Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotoja Margarita Valūnienė ir Nusipelniusi Lietuvos slaugytoja Vida Dominauskaitė papasakojo apie savo profesinį kelią, vedusi ne tik į profesines aukštumas, bet ir į žmonių pripažinimą bei garbingą, aukščiausią šalies apdovanojimą, skiriamą medikams.

Nusipelniusiųjų vardai – prestižas ligoninei

Respublikinės Šiaulių ligoninės Moters ir vaiko klinikos Nėštumo-patologijos skyriaus vedėjas, Konsultacijų poliklinikos akušeris-ginekologas Alvydas Domarkas, pelnęs Nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardą Lietuvos nusipelniusio gydytojo Garbės ženklą, dr. Margarita Valūnienė, Moters ir vaiko klinikos vadovo pavaduotoja, vaikų endokrinologė, pelniusi Nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo garbės vardą ir Nusipelniusio sveikatos apsaugos darbuotojo Garbė ženklą bei

Vida Dominauskaitė, Anesteziologijos-operacijų skyriaus vyresnioji slaugos administratorė, operacinės slaugytoja, pelniusi Nusipelniusio Lietuvos slaugytojo vardą ir Nusipelniusio Lietuvos slaugytojo Garbės ženklą – trys medikai, pasiaukojamu darbu, jautrumu pacientams, nuoširdumu kolegoms pelnę ne tik pripažinimą sau, bet ir prestižą visai gydymo įstaigai.

Respublikinės Šiaulių ligoninės direktorius Remigijus Mažeika, Nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo vardą pelnęs ir Nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo Garbės ženklu apdovanotas 2012 metais, spaudos konferencijoje sakė, jog šie įvertinimai svarbūs ne tik patiems medikams, bet ir ligoninei, nes jie kelia ligoninės prestižą.

Šiuo metu 26 ligoninės darbuotojai yra pelnę šiuos garbingus apdovanojimus. 1960 metais terapeutui Jonui Nainiui, vienam pirmųjų Šiauliuose, suteiktas pasiaukojančiu darbu pelnytas Nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardas. Vėliau šiuos vardus pelnė ligoninės medikai Kazimieras Knizikevičius, Petras Simavičius, Romaldas Stankevičius, Romas Sadauskas, Eugenijus Mikaliūnas, Albertas Norvaiša, Robertas Mikalauskas, Regina Noreikienė, Henrikas Ščėsna, Vaiva Makštutienė, Vincas Abalikšta, Antanas Pauliukas, Nijolė Rukštelienė, Rita Ruškytė, Vaclovas Vaitkevičius, Inga Budrienė, Tonaras Bekeris, Valerijus Lapšinas, Vita Tamošauskienė, Liuda Gražina Bekerienė, Regina Rupšienė, Asta Sabaliauskienė. Šias metais jų gretas papildė dar trys garbingi žmonės.

Kiekvienas metais, minint Medicinos darbuotojo dieną, Sveikatos apsaugos ministerija gydymo įstaigas ragina teikti kandidatus šiems garbingiems apdovanojimams. „Šiais metais buvo pateikti trys kandidatai visoms trims nominacijoms po vieną, ir visi buvo įvertinti. Tačiau ne visada ministerija palaimina siūlomus kandidatus – įvertina tinkamiausius, verčiausius“, – sakė direktorius R. Mažeika.

Ir gydytoja, ir administratorė

Šiauliuose gimusi ir užaugusi dr. Margarita Valūnienė ir po studijų Kauno medicinos akademijoje grįžo gyventi ir dirbti į Šiaulius, kur gyveno tėvai, seneliai. Gydytoja sako, jog jau vaikystėje žinojo, kad bus gydytoja, tad, baigusi anuometinę 14 vidurinę mokyklą (dabar Lieporių gimnazija) ir pasirinko būti gydytoja, nors domino ir vadyba. Margarita pateikė dokumentus ir į anuometinį Kauno medicinos universitetą, ir Šiaulių universitetą, kur ketino studijuoti viešąjį administravimą. Įstojo į abi aukštąsias mokslo įstaigas, tad teko rinktis. Margarita pasirinko mediciną, bet tada dar nežinojo, jog administravimo žinių gyvenime jai taip pat labai prireiks.

Kauno medicinos akademijoje Margarita Valūnienė baigė vaikų ligų internatūrą ir pasirinko vaikų endokrinologijos rezidentūrą. Tačiau tuo mokslai nepasibaigė. Jauna gydytoja, atvykusi dirbti į Šiaulius, kur dirbo vaikų pediatre ir vaikų endokrinologe, įstojo į doktorantūrą. „Tai buvo sunkus laikas, nes Šiauliuose likdavo ir vyras, gydytojas anesteziologas Darius, ir mažutė pirmagimė dukra Urtė“, – prisimena įtampos kupinus jaunystės metus gydytoja, dabar jau auginanti ne tik pirmakursę dukrą Urtę, studijuojančią Sveikatos mokslų universitete farmakologiją, bet ir pirmaklasį sūnų Pijų.

2008 metais apsigynusi darbą „Mažų pagal nėštumo trukmę vaikų augimas iki 6 metų ir ankstyvi metaboliniai pokyčiai“ ir gavusi mokslinį laipsnį, gydytoja nepamiršo šios temos, stebi šį darbą, nes jis tęsiamas ir toliau. Tik tolimesnį šių vaikų, kuriems dabar 18-20 metų, augimą ir vystymąsi stebi kitų sričių specialistai, ginekologai.

Įgijusi medicinos mokslų daktarės laipsnį dr. Margarita Valūnienė tęsė darbą Respublikinės Šiaulių ligoninės Moters ir vaiko klinikoje, kur jai patikėtos klinikos vadovo pavaduotojos pareigas. Gydytoja atsakinga už Vaikų ligų profilio klinikos veiklą. Be administracinio darbo gydytoja dirba ir vaikų endokrinologe Vaikų konsultacijų poliklinikoje, ir budinčia pediatre Vaikų ligų skyriuje.

Iki šiol dr. Margaritai Valūnienei tenka dirbti ir gydytojos, ir administratorės darbą. Gydytoja sako, jog jai svarbios visos sritys, tačiau vaikų gydytojos darbas –arčiausiai širdies.

Darbas operacinėje – įdomiausias

Nors Vida Dominauskaitė gimė Krasnojarske (Rusija), tačiau pati sakosi yra šiaulietė, kur ir užaugo, baigė mokslus, pasirinko profesiją ir iki šiol dirba tą patį medikės darbą. Vida vaikystėje suprato, kad bus medicinos sesuo: „Tokia buvo mano vaikiška svajonė – būti medike. Mano teta, mamos sesuo Valerija, dirbo medicinos sesele. Ji taip skaniai kvepėdavo ligonine! Kai ji atvažiuodavo į svečius, jos ir drabužiai, ir rankinukas skaniai kvepėdavo. Dar iš rankinuko ir saldainių vaikams ištraukdavo“, – dalinasi slaugytoja vaikystės prisiminimais.

Tetos pavyzdys įkvėpė ir Vida Dominauskaitė įstojo į anuometinę Šiaulių medicinos mokyklą ir, baigusi ją, nusprendė likti Šiauliuose ir dirbti ligoninėje. Tiesa, jauna medicinos seselė manė, jog dirbs Vaikų ligų skyriuje, bet dirbti su sergančiais vaikais taip ir neteko.

Anuometinis ligoninės vadovas, šviesios atminties Zigmas Vaišvila jaunai specialistei pasiūlė medicinos sesers darbą operacinėje.

„Labai nustebau, nes visai neturėjau patirties“, – prisimena V. Dominauskaitė.

Darbui operacinėje reikėjo ne tik patirties, bet ir žinių, tad Vida vyko į trijų mėnesių kursus Vilniuje.

Vida Dominauskaitė nuo 1977 metų rugpjūčio 1 dieną pradėjo dirbti Respublikinės Šiaulių ligoninės operacinėje medicinos seserimi. Patiko komandinis darbas operacinėje, kur slaugytojai tenka labai svarbus ir atsakingas vaidmuo. 1982 metų lapkričio 17 dieną V. Dominauskaitei suteikta I operacinės medicinos sesers kvalifikacijos kategorija.

Nutiko taip, kad Operacijų-anesteziologijos skyriaus vyresnioji slaugytoja išėjo iš darbo. Ligoninės vadovas šias pareigas pasiūlė Vidai. „Labai nenorėjau, nes dirbau įdomų darbą. Bet direktorius kasdien kokį mėnesį kvietėsi ir ragino imtis pareigų. Kartą net apsiverkiau. Einu koridoriumi ir verkiu. Sutikau gydytoją Brazį. Tai jis ir paragino „Baik verkti, eik ir sutik“. Sutikau laikinai būti operacinės vyresniąja seserimi. Tas laikinai truko penkerius metus, tada įdarbino visam“, – pasakoja Vida.

Tad nuo 1984 metų balandžio 3 dienos Vida Dominauskaitė paskirta operacinės vyresniąja medicinos seserimi, papildomai dirba medicinos seserimi operacinėje. Nuo 1999 metų gruodžio 1 dienos dirba Anesteziologijos-operacijų skyriuje vyresniąja slaugos administratore ir papildomai – operacinės slaugytoja. Darbe ji pasižymi profesine kompetencija, sąžiningumu, gebėjimu rūpintis kitais. Vida yra pelniusi tiek personalo ir ligoninės vadovybės autoritetą ir pasitikėjimą.

Pati Vida sako, jog darbas operacinėje – nematomų fronto kareivių darbas. Matomi, pasak jos, tik chirurgai, traumatologai, kurie dirba ir skyriuje. O visa slaugytojo, anesteziologų komanda, dirbanti tik operacinėje, visada veidus dengia kaukėmis ir jų pacientai nemato, gatvėje neatpažįsta.

„Yra pliusų ir minusų. Pacientas tavęs gatvėje neatpažįsta, o tu net žinai, kaip jis iš vidaus atrodo. Labai smagu būna sutikti sveiką, geros nuotaikos žmogų, kuris prieš kurį laiką visas sulaužytas gulėjo ant operacinės stalo“, – sako slaugytoja.

Kiekvienos operacijos metu prie operuojamo paciento vien iš šio skyriaus dirba keturių specialistų komanda: anesteziologas reanimatogas, anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojas, operacinės slaugytojas, taip pat pagalbinis darbuotojas arba slaugytojo padėjėjas. „Skyriaus vyresniosios slaugos administratorės rūpestis – pasirūpinti, kad tinkamai būtų paruoštos operacinės, būtų visos reikiamos medicinos priemonės, kad komandos būtų pasiruošusios žengti į operacinę“, – pasakoja V. Dominauskaitė apie sudėtingą, tačiau įdomią savo kasdienę dieną darbe.

Respublikinės Šiaulių ligoninės Anesteziologijos-operacijų skyriuje yra 10 modernių operacinių, kurių veikla ypač tobulėjo ir plėtėsi nuo 1990 metų. Skyriuje dirba 24 operacinės slaugytojos, 25 anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojos, 25 pagalbinės operacinės darbuotojos, 15 gydytojų anesteziologų-reanimatologų. Už viso šio kolektyvo darbą tenka atsakyti skyriaus vedėjui anesteziologui-reanimatologui Gintautui Gaupšui ir, žinoma, vyresniajai slaugos administratorei Vidai Dominauskaitei, ypač pasiilgstančiai darbo operacinėse. Bet tam nebėra laiko, nes administratorės darbo, tobulėjant darbui operacinėse, vis daugėja.

Akušeriui ginekologui matytos visos moterys

Šis pavasaris akušeriui ginekologui Alvydui Domarkui nestokoja siurprizų. Neseniai jam buvo suteiktas Lietuvos akušerių ginekologų draugijos (LAGD) nario garbės vardas. „Kai vėl paklausė kažkokių duomenų, galvojau, kad dėl to paties“, – šypsosi gydytojas, prisiminęs neįtikėtiną žinią, kad jam bus suteikiamas dar vienas garbingas apdovanojimas – Nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardas ir įteikiamas Nusipelniusio Lietuvos gydytojo Garbės ženklas.

„Buvau maloniai nustebintas, bet sulaukęs tokio pripažinimo ir sudvejojau, ar tikrai esu vertas, juk tiek puikių gydytojų dirba“, – kuklinasi patyręs gydytojas.

Alvydas Domarkas gimė 1954 metais Plungės rajone Kulių kaime, baigė Kulių vidurinę mokyklą. Iki šiol gydytojas nepamiršta puikių fizikos ir chemijos mokytojų, kurie rengė mokinius ne tik olimpiadoms, bet ir gyvenimui. Mokytojai paskatino ir rinktis mediciną. „Dviese su draugu važinėdavome į akušerių-ginekologų būrelį ir svajojome rinktis profesiją tarp terapijos ir operacijų, kokia ir yra ginekologija“, – sako gydytojas.

Mokytis Alvydas išvyko į Kauną ir baigė anuometinį Kauno medicinos institutą. Studijų metais sukūrė šeimą su pediatre Violeta ir paskyrimus gavo Šiauliuose. Gydytojas sako, jog anksčiau gydytojai skubėdavo tuoktis paskutiniuose kursuose, nes poros gaudavo siuntimus į didesnius miestus, o vienišiai vykdavo į provincijas.

Alvydas Domarkas Respublikinėje Šiaulių ligoninėje pradėjo dirbti 1978 metų rugpjūtyje gydytoju akušerio ginekologu. Po mėnesio jis jau Akušerijos ginekologijos klinikos Gimdymo skyriaus vedėjas. Nuo 1982 metų – Moters ir vaiko klinikos Nėštumo patologijos skyriaus vedėjas ir tose pareigose dirba iki šiol. Moters ir vaiko klinikos Moterų konsultacijų poliklinikoje papildomu darbo krūviu dirba gydytojo akušerio ginekologo pareigose.

Darbo Nėštumo patologijos skyriuje išties daug. Per metus jame pabuvoja apie du tūkstančiai nėščiųjų, atliekama apie 200 planinių Cezario pjūvio operacijų. Apie 70 operacijų atlieka pats skyriaus vadovas.

Alvydas Domarkas juokauja, jog jam matytos visos Šiaurės Lietuvos moterys, tad jis joms šypsosi.

„Dabar jau gimdo tos moterys, kurių mamoms ar net močiutėms padėjau ateiti į šį pasaulį“, – sako akušeris-ginekologas.

Dirbti gydytojui teko visuose trijuose Šiauliuose buvusiuose gimdymo namuose. Jaunystėje dar teko dirbti senuosiuose gimdymo namuose V. Kudirkos gatvėje. Vėliau buvo pasatyti Gimdymo namai laukuose-Architektų gatvėje. Jau ir jų nebėra – beveik dešimtmetį moterys gimdo naujoje, jaukioje, modernioje Moters ir vaiko klinikoje. „Džiaugiuosi, kad moterys šiandien gimdo geresnėmis sąlygomis ir gražioje aplinkoje nei prieš kelis dešimtmečius, ir tai prisideda prie kokybiškesnio gydymo, greitesnio sveikimo“, – sako medikas.

Tačiau nelaimingų atvejų išvengti nepavyko. Gydytojas sako, jog neklysta tik tas, kas nedirba. Jie, nelaimingi gimdymai, įstrigo giliai atmintyje. Sunkiai pavardes įsimenantis medikas sako, jog nepamirštamos tų moterų pavardės, aplinkybės, datos, net valandos. Tai – gimdyvių mirtys. „Tik iš šalies gali atrodyti kad viskas ėjo-praėjo, bet iš tikrųjų nesėkmes išgyvename labai skaudžiai“, – sako A. Domarkas.

Gydytojas sako, jok kolegoms yra griežtas ir reiklus vadovas. Pripažįsta tai ir kolegos ir žino jo garsųjį posakį; „Darbiniai santykiai – ne lytiniai santykiai, jie nebūtinai turi būti malonūs“.

Tačiau skyriaus vadovas stengiasi, kad darbas skyriuje vyktų sklandžiai, kad akušerės laiku gautų ligos istorijas ir sklandžiai planuotų tolesnę veiklą.

Aktyviai gydytojas gyvena ir po darbo. Gabumai muzikoje pasireiškė jau vaikystėje ir gydytojas grojo pučiamųjų orkestre ne tik mokykloje, bet ir studijuodamas. Vėliau sėdo ant motociklo, kuriuo apvažiuota visa Lietuva ir už jos ribų. Dabar gydytojas vadovauja motoklubui.

Džiaugiasi gydytojas ir užaugusiomis dukromis. Vyresnioji Laura įsigijo farmakologės specialybę ir dirba Kaune. Jaunėlė Indrė Domarkaitė-Jakovlevė – odos ir venerinių ligų gydytoja dirba Respublikinės Šiaulių ligoninės Odos ir veneros ligų centre. Džiugu tėčiui, kai vaikai pasirenka tėvų pėdas ir drąsiai mina savąsias šalia.

 

Zita KATKIENĖ, Respublikinės Šiaulių ligoninės viešųjų ryšių specialistė

Šaltinis: null