Festivalis „Muzikos savaitė“ ieško menų sintezės

Pirmą kartą koncertinės įstaigos „Polifonija“ organizuojamas festivalis „Muzikos savaitė“ spalvingai palydėjo rugsėjį ir pasitiko tarptautinę muzikos dieną – spalio 1-ąją. Festivaliu siekta atskleisti muzikos ir kitų meno šakų sujungimą, prie kurio esame pripratę ir dažnai nebeišskiriame atskirų sintezės elementų. Šalia įprastų pasiruošimo festivaliui darbų, komandų tradiciniam protų mūšiui „Legato“ registravimo, organizatoriams kilo papildomų iššūkių, kai Šiaulių miesto savivaldybė paskelbė atšaukianti visus renginius, todėl suplanuoti penki festivalio renginiai susitraukė iki dviejų, kuriuos pavyko transliuoti gyvai žiūrovams namie.

Muzika ir kinas ne visada buvo kartu

Mūsų dienomis žmonėms jau žinoma, kad dar uolų piešiniuose buvo vaizduojami žmonės su muzikos instrumentais, tad muzika – tikrai senai mus lydintis menas. Ji naudota apeigoms, pasilinksminimams ar darbams praskaidrinti. Muzika su kinu susijungti galėjo tik XIX a. pabaigoje, kai atsirado pirmieji kino filmai. Tiesa, kino pradžia laikoma spalio 14 d., tad šį mėnesį minime abiems menams svarbias datas. Pirmieji filmai beveik tris dešimtmečius buvo nebylūs, nes neturėjo techninių galimybių turėti garso takelį, todėl žiūrovams reikėjo komentarų ir veiksmą iliustruojančios muzikos iš šalies. Muzika buvo grojama pačioje filmo peržiūros salėje gyvai, o komentarai nuo pateikiamų peržiūros vietoje ilgainiui pakeisti į rašytinius intarpus kino juostoje.

Nuo muzikos, sklindančios ne iš kino juostos ar įrašo jau esame atpratę, tačiau pirmasis festivalio renginys pakvietė prisiminti būtent tokį filmų žiūrėjimo būdą. Du vieni žymiausių ir ryškiausių šalyje džiazo muzikantai Dmitrijus Golovanovas (fortepijonas) ir Arkadijus Gotesmanas (perkusija) pateikė savo filmo „The Kid“ (liet. „Vaikis“, 1921 m. Charlie‘o Chaplino filmas) garsinę interpretaciją. Muzikos atlikimas fimo peržiūros metu buvo puikus menų sintezės pavyzdys. Dėl muzikantų profesionalumo muzika neužgožė filmo veiksmo, tačiau ir neleido vien vaizdui diktuoti garsinių elementų. Filme bėgimas ar mušynės garsu pavaizduotos pasitelkiant muzikos retorikos priemones, tačiau tik būtiniausiose vietose. Kitur, personažų charakteriai ir jausmai interpretuoti įdomiais, nekasdieniškais melodiniais sprendimais, improvizacija, bandant pajausti ir pavaizduoti giliausius personažo motyvus ar stiprius išgyvenimus. Tokiu būdu filmo žiūrėjimas įgavo didesnį emocinį paveikumą ir komiškos vietos buvo juokingesnės, o tragiškos scenos sukėlė stipresnę empatiją personažams.

Muzika gali keisti matomų vaizdų interpretaciją ir suvokimą, tad peržiūrėjus filmą įgarsintą džiazo muzikantų improvizacija, pasidarė smalsu kokių dar šio filmo įgarsinimo variantų sklando interneto platybėse. Kiekvienas juk siūlo savitą siužeto spalvą ir reikšmę, o pamačius vieną variantą įdomu jį palyginti su egzistuojančiais kitais.

Tango – šokis ir daina

Prie filmų žiūrėjimo per ekraną žiūrovai pripratę, tačiau šokį, ypač tokį temperamentingą kaip tango, stebėti per ekraną kiek neįprasta. Keistoka buvo ir antrojo festivalio renginio atlikėjams, koncertavusiems kone tuščioje salėje, negirdint žiūrovų reakcijų ir aplodismentų. Koncertą pradėjo Nerijaus Bakulos akordeonu atliekamas kūrinys iš programos „Tango Argentino“. Atliekant garsių tango kompozitorių kūrinius, Eduardo Gimenezo (balsas ir klasikinė gitara) jausmingą dainavimą keitė aistringi ir artistiški Brigitos ir Carloso Rodriguezų poros šokiai. Pora yra daugkartiniai tarptautinių konkursų ir festivalių laureatai, tad su kiekvienu išėjimu į sceną abu demonstravo nepriekaištingą laikyseną ir judesių tikslumą. Kiekvienam pasirodymui scenoje pora turėjo po naują kostiumą, tad ir tai neleido atitraukti nuo šokėjų akių. Buvo galima jausti poros jausmingumą ir susikaupimą kiekvienam judesiui, tačiau kartu, kaip pora, šokėjai veikė laisvai, kaip vientisas judesio instrumentas. Tango šokio ir dainų tradiciją plačiau pristatė dainininkas, šokėjas ir kompozitorius E. Gomenezas, papasakodamas apie kiekvieną kūrinį, jo kilmės šalį ir pristatydamas dainos žodžių prasmę. Koncerto metu sudainuotos dainos iš įvairių ispanakalbių šalių – Panamos, Meksikos, Kubos, – tad tango nėra vien Argentinoje mėgiamas muzikos ir šokio žanras.

Visa koncerto programa alsavo meile, nusivylimu, kankinimusi dėl meilės ir neištikimybės, o atlikėjai į kiekvieną kūrinį įdėjo ne tik visą širdį, bet ir dalelę pietietiško kraujo, tad tokį koncertą tikrai būtų kur kas paveikiau stebėti gyvai salėje, tačiau net ir tiesioginės transliacijos metu scenos profesionalams pavyko perteikti emocijas žiūrovams. Muzikai suskambus natūraliai kilo noras šokti, tad muzika ir šokis šiame koncerte taip pat susipynė natūraliai, neužgoždami vienas kito.

Kituose planuotuose festivalio renginiuose būtume stebėję daugiau galimų sintezės elementų, tačiau esamomis aplinkybėmis, džiugu, kad apskritai turėjome progą paminėti muzikos dieną renginiais.

Straipsnio autorė Gražina Montvidaitė